Lietuvių bendruomenė mano gyvenime

Marija Bareikaitė-Remienė

Esu gerokai vyresnė už Lietuvių Bendruomenę, tad gerai prisimenu, kaip prasidėjo šios ypatingos lietuvių išeivijos organizacijos nelengvas kelias.

Po Antrojo pasaulinio karo gyvendama Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje, lankiau lietuvišką gimnaziją. 1948 metais pabėgėlių stovyklose buvo steigiamos organizacijos, tarp kitų – ir tremtinių organizacija (taip mes patys save vadinome), buvo leidžiami laikraščiai. O mums, jaunimui, rūpėjo  savosios – atkurtos organizacijos, kurias iš nepriklausomos Lietuvos atvežė mūsų mokytojai ir tėvai: skautų, ateitininkų ir kt. jaunimo organizacijos.

Kai po šešerių gyvenimo Vokietijoje metų suvokėme, kad į tėvynę kelio nebėra, pabėgėlių stovyklos buvo pradėtos likviduoti, todėl teko ieškoti nuolatinės gyvenamosios vietos. Prieš išvykstant į užjūrius Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, vadovaujamas prelato Mykolo Krupavičiaus, 1949 metų birželio mėnesį paskelbė Lietuvių Chartą – kelrodį, skelbusį: „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt“ ir „Darbu ir mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę“.

Vokietijoje įsteigta Lietuvių tremtinių draugija atgamino veiklą atvykus ir į JAV. Mes save vadinome tremtiniais. Tremtinių draugijai Chicago vadovavo Kazimieras Kleiva, kuris kviesdavo susirinkimus ir dauguma naujai atvykusių lietuvių juose dalyvaudavo. Gerai prisimenu, kad mano abu tėveliai vykdavo į Tremtinių draugijos savaitinius susirinkimus, kur susitikdavo su pažįstamais iš Hanau stovyklos Vokietijoje laikų, kartu ieškojo darbo ir būsto šeimai. Nors dėl Vokietijoje suorganizuotos Lietuvių tremtinių organizacijos pavadinimo kai kurie naujieji ateiviai lietuviai abejojo, – juk mes nesame tokie tremtiniai, kaip atsidūrusieji Sibire, nes savo noru išvykome iš tėvynės, – bet ypač vyresni pabėgėliai jautė, kad reikia tokios organizacijos, kuri vienytų visus lietuvius, net ir ne pabėgėlius.

Amerikoje veikė ypač daug organizacijų – labdaros, politinių, profesinių klubų ir pan. Po daugybės kalbų ir nelengvo darbo 1951-ųjų lapkričio 18 dieną New York buvo iškilmingai pasirašytas aktas ir įsteigta JAV Lietuvių Bendruomenė (LB). Tai buvo labai reikšmingas išeivijos lietuvių  gyvenimo įvykis. Judėjimas išaugo, išsišakojo kaip plačiašakis ąžuolas, suburdamas visus lietuvius Amerikoje. Pirmuoju  JAV LB pirmininku buvo išrinktas pedagogas, lituanistas Stasys Barzdukas. LB savo veiklą greitai išplėtė po visas JAV apylinkes, kur tik gyveno lietuvių.

Nors buvo žengtas labai svarbus ir reikšmingas darbas, JAV LB reikėjo įveikti daug sunkumų ir eiti nepramintu, akmenuotu keliu. Suvienyti įvairių įsitikinimų ir nuotaikų lietuvius nebuvo lengva. Ne bendruomenės kaltė, kad žmogus dažnai pirmenybę teikia savo srovei bei partijai, nors LB nėra nukreipta nei prieš sroves, nei prieš draugijas, nei prieš partijas. JAV LB skelbė, kad visi lietuviai yra tos pačios tautos vaikai.

Nuo  pradžios iki dabar JAV LB yra pati didžiausia ir veikliausia lietuvių organizacija, kuri atliko daugiausia darbų Amerikos lietuvių išeivijoje.

Po kelerių darbo metų JAV LB vis daugiau lėšų ir jėgų ėmė skirti politiniams ir lietuvių visuomenės reikalams, taip pat ir Amerikos lietuvių santykiams su JAV valdžia, o tam reikėjo finansų.

Naujai atvykusieji lietuviai – dipukai – pagarbiai dalyvavo senųjų lietuvių įsteigtų organizacijų rengiamuose Vasario 16-osios minėjimuose. Minėjimus rengė Amerikos lietuvių taryba (ALTa), buvo renkamos aukos. Minėjimai trukdavo tris ar daugiau valandų, jaunimas su nekantrumu laukdavo kalbų pabaigos, kad galėtų pašokti. Minėjimuose paprastai būdavo bent trys pagrindiniai kalbėtojai: Vasario 16-osios minėjimo organizatorius, kuris buvo ir ALTos pirmininkas bei „Draugo“ vyr. redaktorius Leonardas Šimutis; socialistų laikraščio „Naujienos“ redaktorius Pijus Grigaitis ir „Keleivio“ laikraščio redaktorius Mykolas Vaidyla. Visi kalbėtojai buvo ugningi, reikalaudavo laisvės Lietuvai. Kalbėtojai reiškė savo mintis, kviesdami aukoti ALTai politiniams reikalams. Po kalbų dar vykdavo meninė programa, tautinių šokių ar dainininkų pasirodymai. Jaunimo šokiams taip ir nelikdavo net pusvalandžio, o pasiekti savo gyvenvietes tekdavo miesto viešojo transporto priemonėmis.

Įsitraukiau iškart

Į JAV LB įsitraukiau nuo pirmų dienų, mokėjau solidarumo mokestį. Nors nedaugelis iš atvykusiųjų į Ameriką žinojo apie Lietuvių Chartą, vis dėlto ji mus savaime vienijo per mūsų kalbą, per šeimą.

 Kūrėme lietuviškas šeimas, neieškodamos turtingų vyrų tarp svetimtaučių. Kurti lietuviškas šeimas padėjo organizacijos, chorai, bažnyčia, sportas ir tautinė kultūra bei lietuvių kalba.

Mano tėveliai laikinai liko pas ūkininką, kuris surašė mums kvietimus vykti į JAV, o aš pati 1949 metais atsidūriau Chicago. Dar net neturėdama darbo ar gyvenamosios vietos, patį pirmą rytą nuvykau į skaučių organizuojamą sueigą ir tapau vyr. skaučių vieneto vadove.

Šalia skautų judėjimo tuoj pat įsitraukiau į šalpos organizacijos veiklą – vadovavau Putnamo seselių (viena jų buvo mano sesutė Irena Bareikaitė, vienuolė Margarita) rėmėjams, kurie taip pat buvo naujokai ir tik bandė kurtis JAV. Rėmėjų organizacijai vadovavau 25 metus, kol vienuolynas sustiprėjo ir pasistatė vienuolyno pastatą Putname (Connecticut).

 Tuo pačiu metu JAV LB priklausiau ne tik kaip paprasta narė, bet ir ėjau įvairias svarbias pareigas. 1971 metais JAV LB Kultūros tarybos pirmininkas rašytojas Anatolijus Kairys pakvietė mane eiti sekretorės pareigas, jas ėjau trejus metus. Nuo to laiko nesustojau veikti eidama atsakingas LB pareigas, vadovavau ir organizavau ypatingus švenčių banketus, – Dainų, Tautinių šokių švenčių. Didingomis šventėmis lietuviai garsėjo ir tarp svetimtaučių, o į šventes suvažiuodavo ne tik jaunimas, bet ir jų tėvai. Kartu klestėjo ir mūsų lietuviška spauda. Spaudoje netrūko bendradarbių ir skaitytojų, kurie gyveno pagal Lietuvių Chartą.

JAV LB kelias nebuvo lengvas, kaip ir kiekvienos šeimos svetimame krašte. Greitai LB veikla įsisiūbavo, bet atsirado nesutarimų su kitomis – senosiomis lietuvių organizacijomis, ypač su Amerikos lietuvių taryba, ALTa. Vasario 16-osios minėjimų proga pinigai buvo aukojami tik ALTai, kuri pasipriešino dėl visuomenės finansinės paramos LB. Chicago ir Floridoje susibūrė grupė asmenų, pasivadinusių Reorganizuota lietuvių bendruomene (visuomenėje jie buvo trumpai vadinami „reorgais“). Chicago „reorgai“ iškėlė bylą teisme dėl organizacijos pavadinimo, o JAV LB iškėlė bylą dėl vardo pasisavinimo. Šį nemalonumą teko spręsti septintajam LB Krašto valdybos pirmininkui Juozui Gailai. Į Cicero lietuvių parapijos salę susirinko ypač daug  kietų „reorgų“, tad susitarti nepavyko. Tuo metu aš gyvenau Cicero ir šiame susirinkime dalyvavau, balsavau už LB, o apie „reorgus“ ir jų veiklą susidariau neigiamą nuomonę. Byla be jokių rezultatų tęsėsi 10 metų. Iš „reorgų“ šalininkų buvo išrinktas VLIK’o pirmininkas dr. Kazys Bobelis. Kelerius metus Chicago veikė dvi LB, kol ilgainiui „reorgai“ iškeliavo Anapus. Liko viena LB, bet nutrūko santykiai su ALTa, liko neišspręsti piniginiai reikalai. Pagaliau 1986-ųjų gruodžio 18 dieną. buvo pasiektas susitarimas tarp JAV LB ir JAV Reorganizuotos lietuvių bendruomenės nutraukti bylą, nepradėti jokių finansinių ieškinių teisme, bet ieškoti būdų veikti, atskirai dirbant nepuldinėti spaudoje, bet stengtis padėti okupuotai Lietuvai.

Švenčiant JAV LB 50 metų nueitą kelią buvo išleista 800 puslapių knyga, kurioje atsispindėta visa jos veikla.

JAV LB Kultūros tarybos pirmininkės pareigose

Amerikoje veikė daug organizacijų: labdaros, bažnytinių, politinių klubų, visiems jiems, išskyrus komunistus, vietos valdžia leido veikti. Reikia prisipažinti, kad jau egzistavusioms lietuvių organizacijoms nepatiko steigimas naujos, negirdėtos organizacijos vardu JAV LB. Beveik nei vienai iki tol veikusiai organizacijai nerūpėjo lietuvybės išlaikymas ir jaunimo likimas. O pokario lietuvių emigracija buvo gausi ir stipri savo kultūrine veikla. Naujoji išeivija suprato, kad išeivijos gyvybė yra lietuvių kalba ir tautinė kultūra. Išeivija gyvuoja tautos gyvybe ir jos dvasiniais, kultūriniais siekiais. Į naują, tik įsikūrusią LB visi žiūrėjome su didelėmis viltimis ir pasitikėjimu, noru veikti, pastangomis susirasti savą kelią sau ir kitiems lietuviams išeivijoje.

 Taip pat neužmiršome, kad išeivija tėra tik tautos dalis. Tikroji tauta gyvena savoje žemėje. Tačiau reorganizuota bendruomenė kritikavo tuos išeivijos lietuvius, kurie keliavo į okupuotą Lietuvą, siuntiniais rėmė paliktus tėvynėje gimines.

JAV LB veiklai įsisiūbavus, kas trejus metus buvo renkami krašto valdybos pirmininkai ir vyko tarybos narių suvažiavimai. Susidarė tartum valstybė svetimoje žemėje su pirmininkais ir sektorių vadovais. Kad organizacinis darbas sklandžiai vyktų, buvo organizuojamos tarybos su pagalbininkų komandomis: buvo įsteigtos Švietimo ir Kultūros tarybos, o vėliau ir kitos tarybos.

1996 m. rudenį JAV LB Krašto valdybos pirmininkės Reginos Narušienės buvau pakviesta eiti LB Kultūros tarybos pirmininkės pareigas. Po daugelio veiklos metų turėjau nemažos patirties visuomeniniame ir kultūros darbe. Kaip ir kiti visuomenininkai, gyvenau mintimi, kad atskirti nuo tėvynės milžiniškame krašte esame negausi tautinė mažuma, stovime prie žūties ar būties slenksčio. Tad nuo mūsų priklauso, ar išliks lietuviška tapatybė už Lietuvos ribų, jeigu neišliks tėvynėje. Kultūroje gyvena tautos siela. Visą dėmesį dėjau į lietuvišką kultūrą, į mūsų paveldėtos tautinės dvasios išlaikymą. Supratau, kad JAV LB turi būti kaip bičių avilys, kur kiekviena bitelė turi savo pareigas ir uždavinius. Vykdžiau konkrečius darbus su kitomis tarybomis, siekančiomis to paties tikslo – išlaikyti lietuvybę ir dvasines vertybes.

Per tris kadencijas (1996-2007 m.) LB Kultūros tarybos planuose buvo užsibrėžta atlikti ne tik naujus darbus, bet ir atgaivinti tuos, kurie jau buvo apmirę. Pirmiausia buvo atgaivintos Poezijos dienos, toliau rengiamos Premijų šventės. Poezija lietuvių tautiniame gyvenime yra suvaidinusi išskirtinį vaidmenį.

1999 m. gegužės 22-ąją Poezijos dienos atgimė su mūsų didžiuoju poetu Bernardu Brazdžioniu. Tai buvo laikai, kai išeivija buvo turtinga poetų, rašytojų. Vėliau pradėjo rodytis „šalnos“, išeivijos poetų eilės ėmė retėti, tačiau Poezijos dienos neišnyko, nes Lietuva tapo laisva ir aš galėjau poetų atsikviesti iš Lietuvos, supažindinti su jais išeivijos poezijos mylėtojus. Poezijos dienos tebebuvo tik Chicago, Jaunimo centre, ir Lemonto LB. Su poetais teko aplankyti ir kitas – tolimas bei artimas LB apylinkes. Kiekvienoje poezijos šventėje dalyvaudavo vietos lietuviai solistai. Jie atlikdavo ne tik lietuvių kompozitorių ir poetų ar liaudies dainas, bet ir mums brangias dainas, parašytas išeivijos poetų eilėmis, kurios tapo giesmėmis ir iki dabar giedamos bažnyčiose išeivijoje ir Lietuvoje. Poezijos šventėse būdavo pagerbiami rašytojai, išėję negrįžtamai, kurie jau nebeturėjo galimybių skaityti savo eiles.

Poetinis žodis sugeba atskleisti mums ir didingus pasaulio vaizdus, ir pilką gyvenimo kasdienybę. Poetas Justinas Marcinkevičius sakė, kad visi žmonės yra poetai, tik ne visi moka savo poetines vizijas užrašyti eilėmis.

1980 m. vieną pirmųjų poezijos vakarų skyriau moterims poetėms, pavadinusi „Nešu tau eilėraštį“, kuris sulaukė didelio pasisekimo ne tik Chicago, bet ir St. Petersburge (Florida), LB Krašto tarybos suvažiavime ir po to Los Angeles.

Ne visi poezijos popiečių renginiai buvo teigiamai įvertinti „Draugo” kultūriniame priede. Redaktorius neigiamai pasisakė apie poetą-aktorių Kęstutį Genį – tautos šauklį, parašydamas: „Koks jis poetas? Iš kur jį ištraukei?“ K. Genys išeivijoje buvo nežinomas ir negirdėtas, bet aš nenusileidau. Popietės su K. Geniu vyko Chicago ir Lemonto LB bei sulaukė išties didelio pasisekimo. Jo ugningos eilės įtaigiu balsu liedavosi lyg galingos upės srovė. Jis ragino mylėti Tėvynę, jos neišduoti ir pasireiškė kaip tautos laisvės šauklys. K. Genys spėjo išleisti vos dvi poezijos knygutes, kurios skyrėsi nuo daugumos poezijos knygų. Poetas mirė 1996 metais. Labiausiai jo imta pasigesti po mirties. Štai jo eilutės, skirtos Lietuvai:

Šauksiu nepakeldamas akių nuo veido,

Kaip šešėlis tavo, kaip sudužęs aidas,

Kaip maža smiltelė, prisiglaudusi prie kojų –

Būsiu tavo atvaizdo blankus pasikartojimas.

Gavau rekomendacijas iš savo draugės apie du kartus Sibiro kančias pakėlusį tremtinį poetą Vytautą Cinauską. Jis buvo visapusiškai atsidavęs buvusių politinių kalinių ir tremtinių reikalams, Seimo narys ir taip pat Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Su didele viltimi pakviečiau jį į Ameriką, suruošdama jo eilių skaitymą. Mūsų bendruomenininkai Chicago, Philadelphia ir St. Petersburg buvo sužavėti poeto V. Cinausko nuoširdaus kalbėjimo, jo asmenybės kuklumo. Dalis jo eilėraščių buvo su sarkazmo doze, nusivylimu dabartimi. Poetų K. Genio ir V. Cinausko viešnagės JAV LB telkiniuose pasitarnavo kultūriniu ir patriotiniu požiūriu.

Tautinėje rezistencijoje ir tremtyje poezija buvo viena jungiančių ir dvasinę stiprybę palaikančių veiksnių. Tremtinių poeziją JAV išeivija brangino ir tremtinius poetus gerbė.

Ir praeis. Ir ateis. Ir paglostys.

Praeities gerumu užburta.

Neišmokusi verkti ir guostis,

Iškeliaujanti mano karta.

2002 m. gegužės mėn. LB Kultūros taryba į Chicago pakvietė poetą, dramaturgą, kritiką, vertėją, Nacionalinės premijos laureatą Sigitą Gedą. Poetas savo eiles skaitė Jaunimo centre Chicago ir Lemonte. Mūsų kultūrininkams su poetu teko pabendrauti ir praleisti kelias linksmas popietes privačiai. Jis nuolat buvo apsuptas gerbėjų. Apie save ir savo poeziją S. Geda sakė: „Aš esu girdėjęs pačių keisčiausių poezijos apibūdinimų.  Man pačiam nedera charakterizuoti save patį. Nuo Homero laikų idealus poetas turi būti aklas, t.y. privalo regėti vidumi. Graibytis akloj tamsoj. Kartais sakau (kai paklausia), kad matau nematydamas. Deja, nematau taip gerai, kad regėčiau, kas bus.

Rūpesčiu pasigendama gėrio. Liūdesiu pasigendama gėrio. Pykčiu pasigendama gėrio. Pačiame žmoguje yra gėrio pajautimas, kuriuo reaguojama į tikrovės atlaužą, kuri užkrėsta blogiu. Tai – protestas, reaguojama į tikrovės atlaužą, kuri užkrėsta blogiu.Tai – protestas prieš blogį. Žmoguje… ir jo poezijoje vis suskamba gėrio gaida. Tikrovę vaizduojant… Blogio akivaizdoje protestuojant.“

„Draugo“ kultūriniame priede redaktorius Kęstutis A. Trimakas rašė: „Poezija yra viena iš meno sričių, ja siekiama parodyti tikrovę… na, bent tikrovės atplaišas. O kiekviena tikrovės atplaiša gali turėti ar bent būti pilna blogio… Kad ir žmonių gyvenimas. Kiek jame skausmo ir tragedijos. Ką tik įvykęs poezijos vakaras apie skausmą, liūdesį, netektį, praradimus bylojo Vitalijos Bogutaitės, Eglės Juodvalkės, Liūnės Sutemos lyrika. Julija Švabaitė vaikšto po Vilnių ir vis randa gatvėje klaidžiojančių vaikų. Ir klausia: „Kur šią naktį nakvosi?“ O Sigitas Geda prisipažino, kad kartais rašo, nes pyktis verčia jį …Ir pyktis, ir liūdesys, ir susirūpinimas dėl tikrovės esamo blogio… Argi menas neturi skleisti grožį? Kur Grožis?“ 

Sigito Gedos eilės…

Aš tavo rožių, Viešpatie,  ilgėjaus:

aukštų ir aiškių dangiškų namų,

ir jūros gausmo, ir kaip dvelkia gėlės

iš tavo pievų, skaudžiai tolimų.

Aš tavo rožių, Viešpatie, ilgėjaus.

„Viešpaties rožių ilgesys“

Du poetai – Vytautas Bložė ir Nijolė Miliauskaitė. Du skirtingi poetai, bent man buvo sunku juos atskirti – vyras ir žmona. Vytautas jau sunkiai matė ir vienas keliauti negalėjo. Jo žmona N. Miliauskaitė buvo jo akys ir jo sekretorė. Kol susitariau, kelis kartus teko skambinti į Druskininkus ir aiškintis ne tik kelionės grafiką, bet ir jų gyvenimo būdą. Jie pasisakė, kad yra ypatingi vegetarai – nevalgo ne tik mėsos, bet ir žuvies, sviesto, pieno, kiaušinių, nevartoja acto. Galvojau, kaip reikės juos priimti ir visą savaitę maitinti, kad gyvi sugrįžtų į namus? Tačiau abu buvo puikūs, mandagūs svečiai, tenkinosi riešutais, daržovėmis. Atradau skanėstų – dešrelių ir kotletų, paruoštų iš sojos produktų, ir abu poetai buvo laimingi.

Aš net nesupratau, kad poetė N. Miliauskaitė tuo metu jau sirgo nepagydoma liga – vėžiu. Ruošti poezijos vakarus išeivijoje jau nebebuvo taip populiaru, madinga kaip anksčiau. Reikėjo entuziazmo, noro ir užsispyrimo sutikti nematytus svečius iš Lietuvos, sukviesti poezijos mylėtojus ir nei vienų, nei kitų nenuvilti. Vakarui paįvairinti buvau pakvietusi muziką Algimantą Barniškį, kuris padainavo kelias dainas poeto V. Bložės žodžiais. Renginys puikiai pavyko – poezija ir muzika, kaip geros bičiulės, buvo kartu.

Poezija – žodžio stebukladarė. Poezijos žodyje visuomet slypi ir pasaulio, ir atskiro žmogaus siela. Kiekviename poeto žodyje slypi istorija. Suprasti poetą be galo sunku, nes kiekvienas supranta tik tiek, kiek randa savyje, kiek turi savyje.

Nelengvas buvo LB Kultūros tarybos darbas, bet, prisipažinsiu, kad ir pati daug sužinojau, pažinau, man atsivėrė nauji, platūs kultūros plotai.

Poezijos dienos

Gal nė viena kita tauta nėra tiek kentėjusi ir kovojusi dėl spausdinto žodžio, kiek lietuvių. Ir gal nė vienos kitos tautos renesansas nėra taip susijęs su poezija, kaip lietuvių.

Sunku pasakyti, kuriais metais buvo pradėtos ruošti Poezijos dienos Chicago. Pradininkas buvo Algimantas Kezys, o vėliau tęsė poetas Kazys Bradūnas su talkininkais. Kai poetas pavargo, Poezijos dienas organizavo Jaunimo centro moterų klubas, visuomenė renginius gausiai lankė. Tačiau viskas keičiasi. Didžioji dalis mūsų visuomenės pasikeitė ir kurį laiką Poezijos dienos nebevyko. Dailiojo žodžio mylėtojai išgyveno tuštumą.

1999 m. gegužės 1 d. „Drauge“ žurnalistas Juozas Žygas pasidžiaugė, kad LB Kultūros tarybos pirmininkės Marijos Remienės rūpesčiu Poezijos dienos buvo grąžintos.

1999 m. gegužės 22-ąją Poezijos dienos atgimė su didžiuoju poetu B. Brazdžioniu. Poetas parašė laišką: „Kai kuriems atrodė, kad lietuvių kultūrinė veikla iš centro, pavargstant menininkams, jau nebeįmanoma, kad sunku kuo nors sudominti senstančią ir abejingą publiką, jūs (M. R.) atėjote su nauja iniciatyva, dideliu sumanumu ir nepalaužiama energija bei svarbiausia – entuziastinga dvasia ir veiklos meile ir sėkmingai suorganizavote daugelį meno-muzikos-dainos renginių, neužmirštant nė  literatūros-poezijos, ištraukdama ir mane, nebepaslankų tolesnėms kelionėms iš nuošalios Kalifornijos į Čikagą, suteikdama progą dar kartą pasirodyti, kad esu gyvas – esu neužmirštamai dėkingas – Bernardas Brazdžionis, 1998 m.“

Rudeniui artėjant didesniuose lietuvių telkiniuose šakojasi kultūrinė veikla, ypač Čikagoje. Draugų rateliuose girdėti, kad pasigesta humoristinių eilėraščių.

2007 m. vieną spalio sekmadienį Lemonte, Lietuvių dailės muziejuje, prisiminėme humoristą Antaną Gustaitį jo gimimo šimtmečio proga. Naujoji karta A. Gustaičio nepažinojo ir jo eilių negirdėjo, tačiau vyresnieji tartum ir šiandien dar girdi jo ypatingą balsą, kuris pro juoką išspausdavo ašaras, sukrėsdavo klausytojus, pažadindamas visus iš snaudulingos nuobodybės.

A. Gustaitis, kaip ir daugelis lietuvių kultūrininkų, 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o vėliau persikėlė į JAV, į Bostoną. Tuo metu Bostone buvo gyvas lietuviškas kultūrinis judėjimas. Jis greit įsijungė į visuomeninę veiklą: mokytojavo lituanistinėje mokykloje ir tapo tos mokyklos vedėju, dirbo Lietuvių enciklopedijoje, rašė straipsnius kultūriniais klausimais ir vadovavo dramos sambūriui.

Humoristo A. Gustaičio humoro tema – išeivija, jos aplinka, politika. Tikros gyvenimo akimirkos perleidžiamos per humoro prizmę. Nors beveik kiekvienas norime žiūrėti į kito, bet ne į savo portretą, A. Gustaitis buvo mielai laukiamas literatūros vakaruose ir kaip skaitovas, ir kaip rašytojas. Jis vienas ar su kitais rašytojais yra apkeliavęs JAV ir Kanados LB lietuvių apylinkes. Apie save taip yra pasakęs: „Savo klausytojų ar skaitytojų gera dalimi dar nesu per daug supykinęs, ir jokie veiksniai dar negrasina mane išmesti iš Tautos. Pavyzdžiui, jis rašė:

Į sveikatą geriam alų,

Pilam čerką ant ligų, –

Mums netrūksta idealų,

Mums tik trūksta pinigų.

Antras labai populiarus humoristas buvo rašytojas Aloyzas Baronas, kuris buvo giliai įleidęs šaknis į Cicero LB apylinkę. Chicago ir apylinkių lietuviai beveik visi pažinojo A. Baroną – rašytoją, humoristą, „Draugo“ redaktorių. Jis nebuvo savyje užsidaręs, mėgo paprastus žmones, ieškančius gyvenimo prasmingumo. Rašytojas a. Baronas buvo dažnas dalyvis-skaitovas Chicago Lietuvių renginiuose, vaizdavo jaunus pokario žmones be tėvynės, išeivių buities kasdienybę, atskleisdamas veikėjų dvasinę savijautą bei jų skaudžius išgyvenimus. A. Baronas kaip žurnalistas buvo pakviestas dirbti lietuviškame „Draugo“ dienraštyje. Jis tvarkė paskutinį – informacinį puslapį, vadinamą „pletkų“ skyriumi, kuris buvo labiausiai ir skaitomas, nes tame skyriuje atsirasdavo visa informacija apie renginius ir apie pačius tautiečius. Šalia savo darbo „Drauge“ jis redagavo ir įsteigė mėnesinį humoro puslapį „Spygliai ir dygliai“, pasirašydamas dr. S. Aliūno vardu ir tą puslapį dažniausiai pats užpildydamas.

Rašytoją A. Baroną man teko pažinti iš arčiau, nes tekdavo rašyti įvairius pranešimus apie būsimus renginius. Ne vieną kartą teko dirbti LB tautinių šokių ar dainų švenčių organizaciniuose komitetuose ir būti atsakingai už banketus. Kaip įprasta tokiais atvejais, du svečio bilietus į renginį ar banketą įteikdavau ir „Draugo“ vyr. redaktoriui, kuris bilietus paskirdavo vienam iš dienraščio redaktorių. Prieš tautinių šokių šventę redaktorius A. Baronas bilieto negavo ir man paskambino pareiškdamas: „Jei negausiu dviejų bilietų į tautinių šokių banketą, nebus jokio aprašymo apie banketą ‚Drauge‘ ir vėliau po banketo“. Kiekvienam rengėjui labai svarbu neprarasti gero ryšio su laikraščio redakcija, ir du bilietai greitai buvo išsiųsti.

Mano ryšiai su redakcija ir su rašytoju A. Baronu buvo draugiški, bet pamokos nepamiršau. Visada dalyvaudavau jo naujų knygų sutiktuvėse, ir jis maloniai man užrašydavo savo knygą.

Rašytojas A. Baronas su savo humoristiniais eilėraščiais ir novelėmis yra aplankęs visus JAV LB telkinius. Visur buvo labai laukiamas, ypač Chicago. Jei reikėdavo meninės programos labdaros pietums, paprašytas jis visada sukurdavo naujų posmų, pritaikytų konkrečiai progai. Po daugelio metų čikagiečiai pasigenda jo aštrios plunksnos, kuri gyveno, kūrė ir per savo kreivą prizmę perleisdavo mūsų gyvenimą. Štai trumpas posmas:

Tūkstančiai žingsnelių į mūsų bažnyčią,

Betgi į saliūną daug arčiau, lyg tyčia.

Ir kai atsisėdi tu rimtai pas barą,

Negirdi klebonas kaip už griekus bara.

Ar kas nusidėjo, ar nenusidėjo,

Sėdi tas kaip rojuj, kuris niekur nėjo.

Lietuvių teatras

JAV lietuvių teatras veikė daugiau kaip prieš šimtą metų. Pirmųjų lietuvių emigrantų teatrai atsirasdvao iš patriotinės pareigos, tautinės misijos, nuoširdžių pastangų dalyvauti lietuvių tautinėje kovoje dėl Lietuvos išlaisvinimo ir dėl lietuvių išlikimo svetimame krašte. Pirmasis lietuvių vaidinimas įvyko 1889 m. gruodžio 31 d. Plymouth, visu dešimtmečiu anksčiau negu J. Keturakio „Amerika pirtyje“ Lietuvoje. Plymouth buvo suvaidinta laikraščio „Vienybė lietuvininkų“ redaktoriaus Antano Turskio drama „Be sumenės, arba kaip ant svieto einasi“. Pagrindinė veikalo tema – išeivių gyvenimas svetur. Tai dviejų ūkininkų asmeninė drama, jų pasiekimai ir nesėkmės Amerikoje, grįžimas Lietuvon. Garsas apie pavykusį spektaklį jau tada rodė, kad lietuviai neabejingi savo teatrui.

1892 m. pavasarį Chicago lietuviai įsteigė Teatrališkąją draugiją ir birželio 4 d. suvaidino Jono Griniaus „Kova su Grunvaldu“. Lietuviški teatrai kūrėsi Bostone („Birutė“), Brooklyne (Operetų draugija ir Simono Daukanto teatriška draugija), Scrantone (Teatrališkas klubas) ir kitur. Teatras pasidarė neatsiejama lietuviško gyvenimo dalis. Pakilimus ir atoslūgius sąlygojo žmonės, vadovavę teatriniam judėjimui.

1999 metuis Lietuva paskelbė teatro šimtmečio metais. Tai buvo kultūrinis jubiliejus – 100 metų, kai grafo Tiškevičiaus daržinėje Palangoje buvo suvaidintas pirmas viešas spektaklis J. Keturakio „Amerika pirtyje“. Lietuvoje teatrinių vienetų yra ne tik didmiesčiuose, bet ir mažesniuose miesteliuose bei kaimuose. Kūrėsi ir mėgėjiški teatrai.

1999 metais rugpjūčio 21 d. „Drauge“ Juozas Žygas rašė: „Įdomu, ar išeivija bepajėgs tą šimtmetį tinkamai paminėti“. J. Žygo abejonė turėjo pagrindo, nes JAV tuo metu buvo likęs tik vienas veikiantis teatras – Los Angeles Dramos sambūris, kuris kiekvienais metais pastatydavo po vieną-du veikalus, aplankydavo ir tolimus lietuvių telkinius. Chicago nebebuvo nė vieno veikiančio teatrinio sambūrio.

Pažvelgus į malonesnius laikus, prieš 60 metų, Chicago veikė net keli teatro kolektyvai: pvz., „Lietuvių teatras“ (rež. Stasys Pilka), pirmasis scenos vienetas, pasivadinęs profesionalų teatru: „Atžalynas“ (rež. Jurgis Blekaitis), o 1970 metais buvo įsteigtas „Antrasis kaimas“ – humoro teatras, kuris veikė daug metų Chicago. Ilgesnį laiką veikė Scenos darbuotojų sąjunga, kurios nariai 2004 m. išleido knygą apie šios trupės veiklą. Dar veikė Jaunimo centro jaunimo teatras. Dešimt metų veikė pajėgus „Vaidilutės“ teatras. Į visus teatro vienetus buvo sudėta daug talento, darbo, laiko ir širdies. Už visą veiklą nebuvo gauta nei dolerio, kaip ir už visą lietuvišką veiklą.

Gaila, kad šie pajėgūs scenos kolektyvai vėliau užsiėmė tarpusavio kivirčais ir ėmė vegetuoti, taip artindami savo egzistencijos pabaigą. Pagaliau atėjo laikas, kad vadinamojoje išeivijos sostinėje Chicago kurį laiką neliko jokio lietuvių teatro.

Lietuviai mėgsta teatrą. Lietuva yra teatrališka tauta. Įvairūs papročiai turi teatrališkumo elementų. Lietuvius visą gyvenimą – nuo kūdikystės iki laidotuvių lydi teatras. Lietuviai, atvykę į užjūrį, atsivežė su savimi ir savo papročius. Mūsų renginiai yra lietuviškų tradicijų teatro vieta. Renginio metu į sceną išėjęs žmogus keičiasi, atsiveria, užkrėsdamas jo besiklausančius, ir taip išgyvenama sielos šventė.

Nutariau, kad JAV LB būtinai turi paminėti 100 metų jubiliejų nuo pirmojo teatro Palangoje, tad 1999 m. vasario mėn. sušaukiau teatru besidominčių asmenų susirinkimą. Tą šaltą žiemos vakarą į pirmą susirinkimą atvyko 12 teatro mylėtojų. Taip atsirado graži galimybė užtikrinti savo tautinę savigarbą ir dėl jos paaukoti savo laisvalaikį. Atsirado ir daugiau norinčių įsijungti į mėgėjų aktorių eiles. Sunkių režisierės pareigų ėmėsi aktorė Audrė Budrytė. Taip gimė teatras „Žaltvykslė“.

Režisierei A. Budrytei teko labai sunkus darbas – surasti tinkamą veikalą ir tinkamų aktorių. Didžioji dalis vaidintojų buvo naujieji ateiviai iš Lietuvos. Amerikoje gimusių jaunuolių dažnas kalba su geroku akcentu. Iš jų tik Giedrė Griškėnaitė-Gillespie puikiai pritapo prie naujai sudaryto kolektyvo. Po kelių susirinkimų buvo išrinkta rašytojo Petro Vaičiūno pjesė „Tuščios pastangos“. Premjerai nustatyta data 1999 m. rugsėjo 19 d. Jaunimo centre. Į spektaklį visi bilietai buvo parduoti ir buvo nemažai žiūrovų, kurie į spektaklio premjerą nepateko. Žiūrovai šį A. Budrytės režisuotą veikalą sutiko ypač šiltai. Tai buvo įrodymas, kad Chicago visuomenė buvo pasiilgusi teatro. Laikraščiai plačiai rašė: „Čikagoje gimė teatras“, „Čikagoje vėl susibūrė lietuviai teatralai“ ir t.t.

Niekas nestovi vietoje. Keitėsi aktoriai, o svarbiausia, kad aktorė A. Budrytė negalėjo ilgiau teatrui vadovauti. Man vėl galvosūkis… Jei nėra režisierės, nėra ir teatro. Laimingu sutapimu sužinojau apie jauną, Klaipėdos unversitete baigusią režisūrą Iloną Čiapaitę, kuri Lietuvoje kiekvienais metais pastatydavo spektaklį. Teatro vadovui svarbiausia – žmogaus šiluma, o jos I. Čiapaitė turėjo.

„Žaltvykslę“ globojau 5 metus: platindavau bilietus, ruošdavau vaišes po spektaklių, atlikdavau visus paruošiamuosius darbus. Po penkerių metų pastebėjau, kad kolektyvas eina tvirtu keliu, o ir jie pageidavo viską tvarkyti patys. Taip užverčiau dar vieną išeivijos kultūros istorijos lapą ir savo pareigų dalį. 2009 m. „Žaltvykslės“ teatras iškilmingai paminėjo 10 metų gyvavimo sukaktį. Į visus spektaklius atsilankydavau ir sveikindavau, džiaugdavausi, kad kūdikis auga ir yra plačiai žinomas visoje Amerikoje.  „Žaltvykslės“ teatras – aktorių, režisierės atsidavimo vaisius.

Dramos konkursas

Teatras „Žaltvykslė“ stokojo tinkamo veikalo, ypač skirto išeivijai. Teko gerokai pagalvoti. Ir nutariau 2002 m. JAV LB Kultūros tarybos vardu skelbti dramos konkursą, kuriame galėtų dalyvauti autoriai iš Lietuvos ir iš išeivijos. Kultūros taryba neturėjo finansų. Teko kreiptis į nuolatinį rėmėją, kultūros darbų mecenatą dr. Joną Adomavičių, kuris tuoj pat atsiuntė prašomus 3000 dolerių. Konkursui buvo atsiųsti 36 veikalai.  Rankraščiams įvertinti buvo sudaryta penkių asmenų vertinimo komisija: trys iš Los Angeles ir du iš Chicago. Vertinimo komisija, neradusi veikalo, verto 3000 dolerių premijos, nutarė tą sumą padalinti į tris dalis – po 1000 dolerių. Viena iš konkursui atsiųstų pjesių 2007 metais buvo suvaidinta Los Angeles Dramos sambūrio. Tai Janinos Kliučinskienės komedija „Reikia arklio“.

Teatro festivaliai

Keitėsi laikai ir teatro darbuotojai, bet neišnyko geri darbai. Buvo steigiamos teatrų grupės. Kilo sumanymas pasirodymui suburti visas grupes ir tokį renginį pavadinti teatro festivaliu. Pirmas teatro festivalis įvyko 1968 m. gruodžio 1 d. Chicago. Teatro festivalių  sumanytojas buvo rašytojas Anatolijus Kairys, tuometinis JAV LB Kultūros tarybos pirmininkas. Norėdamas sujudinti kultūrinę veiklą jis ėmėsi iniciatyvos sukviesti į Chicago JAV ir Kanadoje veikiančius teatrus ir surengti teatro festivalį. Pirmojo festivalio proga pirm. A. Kairys kalbėjo: „Scenoje, kaip ir gyvenime, tie, kurie moka gražiai juoktis, tie moka ir gražiai dirbti. Auka ir darbas yra didesnės vertybės už kalbas ir pažadus. Jūs, teatro festivalyje suvažiavę teatralai, atidavėte pagarbą už laisvę kritusiems broliams. Jūs nupynėte dar vieną gyvų gėlių vainiką Lietuvos kultūrai. Grįžę į namus nenuleiskite rankų ir imkitės darbo, nes darbas yra visų tėvas, visų vertybių pradmuo“.

1968 m. pirmajame teatro festivalyje dalyvavo šeši teatrai, suvaidinta  septynių autorių devyni veikalai, kuriuose vaidino 125 aktoriai. Festivalyje apsilankė daugiau kaip 3000 žiūrovų, gauta 2500 dol. pelno. Teatro laimėtojams buvo įteikti žymenys, vadinamieji „oskarai“ – už geriausią spektaklį, už kostiumus, už dekoracijas, iškiliausiai aktorei bei iškiliausiam aktoriui.

Festivalis buvo naujiena, o svarbiausia – buvo svarbus įvykis išeivijos mėgėjų teatro istorijoje. Po pirmojo pasisekusio festivalio buvo sumanyta tokius teatro festivalius rengti bent kas 4–5 metus. Po devynių festivalių įvyko trumpa pertrauka. Festivalius  atgaivinti teko man, kai tapau JAV LB Kultūros tarybos pirmininke. Man vadovaujant teko surengti 10-ąjį  (2000 m.) ir 11-ąjį  (2004 m.) teatro festivalius.

Organizuojant teatro festivalius buvo sudarytas organizacinis komitetas, kurį sudarė Leonas Narbutis, „Draugo“ vyr. redaktorė Danutė Bindokienė, „Margučio II“ radijo darbuotoja Dalia Sokienė, visuomenininkės Matilda Marcinkienė ir Laima Krivickienė.

10-asis Teatro festivalis 2000 m. vyko Jaunimo centre, Chicago. Šiame festivalyje dalyvavo „Žaltvykslės“ teatras, Los Angeles Dramos sambūris, „Aukuras“ (Hamilton) ir „Aitvaras“ iš Kanados. Abu teatrai iš Kanados buvo atšventę 50 metų sukaktis. Be to, dalyvavo Chicago„Antras kaimas“ (prievaizda Butėnas) ir iš Lietuvos atvykęs aktorius Petras Venslovas. Tais pačiais metais Veronika Ragauskaitė „Drauge“  apie 10-ąjį Teatro festivalį  rašė: „Tai buvo didelė šventė teatro mylėtojams ir lankytojams. Pati šventės eiga buvo gerai organizuota. Šeimininkai rūpinosi, kad visi būtų gerai pavalgę, pailsėję ir linksmi. Tam tikslui daug laiko ir jėgų atidavė JAV LB Kultūros tarybos pirmininkė Marija Remienė ir festivalio organizacinis komitetas“. 

Bronius Nainys apibendrindamas teigė, kad festivalis „buvo sėkmingas įnašas į mūsų lietuvybę palaikančią kultūrinę veiklą“. Festivalio pabaigoje vyko apdovanojimai („oskarai“) ir puota. Festivalio programoje dalyvavo Kauno dramos teatro aktorius P. Venslovas, o svečius linksmino kaimiškos muzikos kapela „Tėviškė“ iš Lemonto.

Vienuoliktasis teatro festivalis buvo suorganizuotas 2004 m. lapkričio 26–28 d. taip pat Chicago, Jaunimo centre. Į kiekvieną teatro festivalį yra kviečiami mūsų kaimynai kanadiečiai, tačiau į šį festivalį jie neatsiuntė nė vieno kolektyvo. Teatro festivaliai skirti ne konkurencijai, o darbo paskatai ir išeivijos kultūrinei reprezentacijai. 

11-ajame festivalyje dalyvavo tik JAV scenos darbuotojai: „The Baltic Theatre“ miuziklo trupė iš New York, „Žaltvykslė“ iš Chicago, Los Angeles Dramos sambūris ir svečias – aktorius ir režisierius iš Kauno Viktoras Valašinas. Paskutinį vakarą vyko žymenų įteikimas ir knygos „Lietuvių scenos darbuotojų sąjunga Čikagoje“ pristatymas.

10-ojo ir 11-ojo festivalių progomis buvo išleistos specialios programos – leidinukai.

Teatro festivalis visada yra šventė, nauji įspūdžiai, naujos pažintys, kolektyvų pasirodymai, kūrybinių idėjų ir sumanymų pasikeitimas. Paskutinysis – 11-asis festivalis subūrė įvairių kartų, skirtingų likimų bei gyvenimiškos patirties žmones, kurie padeda puoselėti išeivijos istorinį kultūros paveldą. Man, tarybos pirmininkei, ir Kultūros tarybos nariams tai buvo didelis uždavinys. Kas nedirba tokio darbo, negali įsivaizduoti, kiek tenka paaukoti savo lėšų ir sveikatos. Po paskutinio teatro festivalio buvo sulaukta ir nemažai kritikos. Kritika dažnai ateina dėl nepakankamo įsigilinimo į lietuviškos išeivijos esmę bei likimo skirtus uždavinius. Kai kurie mano, kad dramaturgai rašo, režisieriai režisuoja, aktoriai vaidina ir rengėjai dirba dėl garbės. Kas dirba, tą garbė lydi. Garbė yra tuštybė, o darbas – pilnatvė. Ir mūsų išeivijos gyvenime tuštybės netrūksta, tuo labiau – tuščių kalbų. Bet visos teatro darbščiosios bitelės savo pasiaukojimu įprasmina išeivijos gyvenimą. Taip pat ir organizatoriai. Tai mūsų pašaukimas, tai mūsų tautinė pareiga.

Didžiausia teatrų problema beveik visada buvo finansai. Į pirmąjį teatro festivalį 1968 m. atėjo 4000 žiūrovų, tad finansinis pasisekimas buvo garantuotas. Vėlesnių teatro festivalių finansinė padėtis ėmė silpnėti, renginiai tapo nebe tokie lankomi. Lietuvai tapus  nepriklausoma ir tarp aktorių atsiradus nemažai trečiosios bangos atstovų, kurie mielai jungėsi į teatro veiklą, trupės tapo nepajėgios apmokėti tolimų kelionių. Teatras – nepigus malonumas – kainuoja ne tik kelionės bilietai, bet ir dekoracijos, jų pervežimas lėktuvu į Chicago. Kainuoja atvykstančių teatro trupių apgyvendinimas, išlaikymas, apdovanojimai už geriausią spektaklį ir kiti žymenys, kainuoja salės nuoma ir apsauga. Tačiau teatro festivaliai, kaip ir kiti didieji renginiai, suartina mus. Per teatro kultūrą gaivinama mūsų žmogiškoji ir mūsų tautinė dvasia.

Koncertai, koncertai

Nebuvau pasiruošusi jokiam kultūriniam darbui, viskas ateidavo nenumatytai, nesiruošiant. Pirmąjį koncertą teko organizuoti 1963 m. labdarai – paremti pianistą Andrių Kuprevičių. Teko paruošti koncerto programą ir po to specialiems svečiams vaišes. Man tai buvo didelis išbandymas, kurį garbingai atlaikiau. Negalvojau ir nesiruošiau, kad po kelerių metų teks suorganizuoti ypatingų 200 koncertų, apkeliavusių didžiąsias LB apylinkes, neskaičiuojant koncertėlių pokyliuose ir kitomis progomis.

Vadovauti, stoti priešakyje yra atsakinga. Nebuvau tobula, bet norėjau tobulėti.                                                                                                                                                                                                                                                                                      Vadovauti – reiškia tarnauti. Atsakomybė yra didelė: juo aukštesnės pareigos, tuo daugiau esi matoma ir kritikuojama. Dažnai dalis visuomenės neįvertina atliktų darbų, tad reikia užsiauginti storą odą, nebūti per jautriai, nors reikia stengtis iš kritikos pasimokyti.  Dažnai tenka užsimerkti, negirdėti ir nepavydėti neturintiems ką veikti. Kartais pagalvoju – kokius sunkumus teko nugalėti ruošiant tiek koncertų! Kiekvienas jų pareikalavo įtempto darbo, užsispyrimo ir svarbiausia – kad LB neliktų skolose.

Koncertai, poezijos dienos, teatro festivaliai ir daugel kultūrinių renginių padėjo apmąstyti kultūros pagrindų išsaugojimą ir stiprinimą, egzilį apskritai, Amerikos lietuvius dipukus, kurie paliko pamatus naujai emigrantų kartai.

Lietuvių išeivijoje buvo daug gerų solistų, kurie pasitraukė iš tėvynės artėjant antrajai sovietų okupacijai. Solistai mielai koncertavo lietuviams apylinkėse ruošiant minėjimus ar kitas iškilminges šventes. Ypač buvo žinomas ir gerbiamas solistų trejetukas – Stasys Baras, Dana Stankaitytė ir Jonas Vaznelis, kurie neprašydavo honorarų, jiems reikėjo tik apmokėti kelionės bilietus į kitas LB apylinkes, kur buvo ruošiami minėjimai, koncertai. Be šių trijų solistų mus džiugino ir kiti iškilūs solistai – buvusieji Lietuvos valstybinės operos solistai, kurie prisidėjo prie išeivijos kultūrinio gyvenimo, kol jų sveikata leido. Bet metai bėgo ir tų iškilių Lietuvos solistų neliko. Lietuvai atgavus nepriklausomybę išeivija buvo išsiilgusi balsų iš Lietuvos. 

Nuo 1990 metų koncertams teko kviesti solistus iš nepriklausomos Lietuvos. Šių menininkų pakvietimas ir priėmimas iš LB rengėjų pareikalaudavo ne tik pinigų, bet ir jėgų svečius priimti bei apgyvendinti. Tačiau kultūrinis lietuvių bendruomenės gyvenimas klestėjo ir toliau.

Chorai – mūsų išeivijos pasididžiavimas. Vienas tokių chorų yra „Dainava“ – meno ansamblis, kuris gimė Vokietijoje, Hanau tremtinių stovykloje. Dainaviečiai išėjo į gyvenimą su šūkiu: „Su daina į laisvę“, kad dainuotų apie meilę savo tėvynei, o mes nepasiklystume tremties keliuose. Prasidėjus emigracijai dainaviečiai pasiryžo tęsti savo dainos veiklą ir už Atlanto, JAV. Tęsti tautinės kultūros ugdymą ir garsinti Lietuvos vardą tarp kitataučių pasirinko Chicago. „Dainava“ dainuoja ir dabar, vadovaujama jauno ir gabaus vadovo, muziko Dariaus Polikaičio tvirtų rankų. D. Polikaitis sugebėjo pritraukti jaunų balsų, atvykusių iš Lietuvos, kurie papildė dipukų gretas. 

Jaunimo choras „Ąžuoliukas“

Apie Lietuvoje gyvuojantį „Ąžuoliuko“ chorą JAV LB seniai buvo kalbama, bet niekas nesiryžo imtis tokio atsakingo darbo: apmokėti 32 asmenų choro grupės kelionės išlaidas, išlaikymą, parūpinti nakvynę, tai buvo didelė rizika ir atsakomybė. Tačiau aš pasiryžau įveikti visus sunkumus ir pradėjau darbą prieš metus. 2001 m. spalio 15 d. „Ąžuoliukas“ buvo pakviestas į Utah, JAV, dalyvauti tarptautiniame jaunųjų atlikėjų festivalyje.

„Ąžuoliuko“ repertuaras labai įvairus. Greta vaikų dainų atliekami tikrai sudėtingi tiek šiuolaikiniai, tiek klasikiniai užsienio bei lietuvių kompozitorių kūriniai. „Ąžuoliuko“ vadovu tapus Lietuvos muzikos akademijos chorinio dirigavimo profesoriui Vytautui Miškiniui, choro įkūrėjo H. Perelšteino mokiniui, choras aplankė daugiau nei 20 šalių, dalyvavo daugelyje tarptautinių festivalių ir pelnė apdovanojimų, bet nebuvo koncertavęs JAV. 2000 metais choro „Ąžuoliuko“ vadovas prof. V. Miškinis rašė: „Esame didžiai sukrėsti įvykių Amerikoje ir su nerimu laukiame žinučių dėl gastrolių“. Koncertai prasidėjo nuo sostinės Washington, DC: spalio 4 ir 5 d. koncertai Holokausto muziejuje, o kitą dieną – Ephiphany bažnyčioje, sostinės centre, spalio 6 d. – New York, spalio 13 d. – Chicago. Salė buvo užpildyta. Koncertas pasisekė, o tuometinis LB pirmininkas A. Gečys scenoje įteikė man gėlių puokštę ir valdybos vardu tarė nuoširdžią padėką. Man liejosi džiaugsmo ašaros.

„Ažuoliukas“ spalio 15 d. išvyko į Utah, dalyvavo tarptautiniame festivalyje, o spalio 22 d. vadovas ir visi „ąžuoliukai“ sveiki grįžo į Lietuvą. Gruodžio 18 d. sulaukiau „Ąžuoliuko“ vadovo prof. V. Miškinio laiško. Jis rašė: „Pradedu giliau suvokti, kad Jūsų nuveiktas žygdarbis pasikviesti ‚Ąžuoliuką‘ į JAV buvo išties įspūdingas ir džiaugiuosi, kad choras Jūsų nenuvylė. Taipogi džiaugiuosi, kad ‚Ąžuoliuką‘ išgirdo plati lietuvių bendruomenė“.

„Ąžuoliukui“ buvo surengti 7 koncertai, neskaičiuojant koncertų Utah su kitais jaunimo chorais. Vienintelį kartą LB Kultūros tarybą parėmė Lietuvių fondas, skyręs 10,000 dolerių. Iš viso pajamų gauta (įskaičiuojant Lietuvių fondo paramą) – 44 511,00 dolerių. LB Kultūros tarybos iždui liko 807.70 dolerių. Už patarnavimus niekam nebuvo mokama. Visi darbai buvo atlikti savanorių talka.

Violetos Urmanos triumfas Chicago

„Kultūra yra esminė žmogaus gyvenimo būtinybė. Ji padeda pagrindą žmogui būti, ji apreiškia jo vidaus pasaulį, jį suartina su kitais žmonėmis. Ji galop palaiko jo praeitį ir neša jo istoriją“, –  prof. Antanas Maceina.

Apie gražiabalsę solistę Violetą Urmaną nuo 2001 metų daug buvo rašoma ir lietuviškoje spaudoje, ypač „Drauge“, ir amerikiečių žiniasklaidoje, bet niekas nedrįso jos pasikviesti į Chicago. Tų metų rudenį man teko lankytis Lietuvoje, kai ji buvo atvykusi į savo tėviškę ir ruošėsi koncertui Vilniuje. Laimingu būdu, per savo pažįstamus, gavau bilietą į solistės koncertą. Po koncerto vėl laimingai gavau pasimatyti su soliste, pasveikinti ją ir pakviesti koncertui lietuviams į Chicago. Ji sutiko, bet ne anksčiau kaip po dvejų metų, kai atvyks į San Francisko dalyvauti to miesto operoje. Nuo 2001 m. užsimojau JAV LB Kultūros tarybos vardu surengti šią nepaprastą šventę – Violetos Urmanos koncertą. Prisipažinsiu, kad buvo didelė rizika ruošti pasaulinės šlovės, ypač nusipelniusios solistės koncertą. Reikėjo daug pinigų, reikėjo atlaikyti kai kurių Chicago lietuvių veikėjų pavydą. Net geri draugai – kultūrininkai netikėjo sėkme ir laukė mano pražūties. Buvo boikotuojamas bilietų platinimas, spaudoje pasirodė neigiamų linkėjimų. Net tuometinis LB Krašto valdybos pirmininkas A. Gečys man parašė laišką, kad LB neturi pinigų sumokėti už tokio koncerto išlaidas ir kad teks man pačiai už tai atsakyti ir atsilyginti. Tačiau pranašystės neišsipildė, koncertas sulaukė didžiulio pasisekimo, JAV LB Kultūros taryba gavo gero pelno, kuris buvo panaudotas knygai „Lietuvių pėdsakai Amerikoje“. Ir toje knygoje LB Krašto valdybos pirmininkas įrašė padėką už gerai atliktą darbą.

2003 m. rugsėjo mėn. 21 d. įvykęs solistės V. Urmanavičiūtės-Urmanos koncertas su Chicago simfoniniu orkestru Morton mokyklos auditorijoje buvo ypatingas laimėjimas, istorinis ir vienas ryškiausių JAV LB Kultūros tarybos renginių. Solistė V. Urmana nepasididžiavo ir išlaikė prieš dvejus metus duotą žodį koncertuoti Chicago lietuviams.  Koncertu gėrėjosi 2000 žmonių (tiek buvo parduota bilietų). Koncerto klausytojų širdyse ilgai skambėjo nepaprastas solistės V. Urmanos balsas. Surengti tokio masto koncertą ne tik garbė, bet ir atsakomybė bei savotiškas įsipareigojimas. Mūsų kultūra ne tik teikia dvasinių malonių, bet kartu jungia ir suartina.

Po koncerto buvo daug rašyta ir kalbėta lietuviškoje ir amerikiečių žiniasklaidoje, kad LB Kultūros tarybos pirmininkė Marija Remienė nuoširdžiai ir plačiai padėkojo daugeliui geradarių, aukotojų, bet ypatinga padėka buvo skirta „Draugo“ laikraščio vyr. redaktorei Danutei Bindokienei ir žurnalistei Audronei V. Škiudaitei, kuri operatyviai ir kruopščiai rengė reklamą, padėka Silvijai Foti, kuri koncertą paskleidė net 43 amerikiečių žiniasklaidos šaltiniuose. Ypač džiugu, kad išeivių kultūra susilaukė daugelio Lietuvos verslininkų paramos. Visi rėmėjai, aukojusieji po 250 dolerių ar mažiau, buvo surašyti koncerto programoje. Visų jų dosnumo dėka organizacinis komitetas padėjo LB Kultūros tarybai ne tik padengti išlaidas, bet ir į deficitinę tarybos sąskaitą įnešti pelno.

Gera turėti bendraminčių ir draugų. Šio koncerto ir kitų svarbių LB Kultūros renginių nebūtų buvę be Algio Grigo, „G.T. International“ kelionių agentūros direktoriaus, ir jo žmonos Rūtos Grigienės. A. Grigo dėka Lietuvoje buvo atspausdintas gražus plakatas ir koncerto programa, kurią jie atvežė ir už viską sumokėjo. Solistė V. Urmana į Chicago atvyko A. Grigo sumanumo dėka. Jis vėliau ją 5 dienas Chicago globojo.

Rengiant tokį renginį reikia daug rankų ir daug darbo. Malonu, kad yra žmonių, kurie ne žodžiais, bet darbais jungiasi į komitetus. Labai svarbus darbas yra bilietų platinimas, kurį tvarkė Irena Kraučeliūnienė bei talkininkės Vanda Gvildienė ir Irena Galinienė. Padėka komiteto iždininkei Daliai Povilaitienei, kuri vedė sąskaitybą. Didžiausia padėka pasaulio žvaigždei solistei V. Urmanai už mums padovanotą meno šventę, dirigentui Alvydui Vasaičiui už darbą su orkestru.

Šis koncertas vainikavo karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejaus renginius. Tai buvo ne tik Violetos Urmanos talento, bet visos Lietuvos triumfas Chicago. 

Įsimintinas „Kariūno“ choro koncertas

Artėjo 2004-ieji, dienraščio „Draugo“ gyvavimo 95-ieji metai. Galvojau, kaip paminėti šią sukaktį, kad tai nebūtų eilinė diena, bet kad išliktų išeivijos istorijoje, kaip ir dienraštis „Draugas“, kuris jau tampa istoriniu leidiniu. Nutariau pasikviesti Lietuvos karo mokyklos kursantų chorą „Kariūnas“. Didelis galvosūkis vėl buvo pinigai, nes „Draugas“ choro dalyvių kelionėms negali skirti nei šimtinės. Tačiau sugalvota – padaryta. Suradau Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos vyrų choro vadovą dirigentą Vytautą Versecką. Prasidėjo įtemptas, rimtas darbas, susirašinėjimas ir finansų sprendimas. Nors choro vokalinė grupė nedidelė – 13 kariūnų ir vadovas, teko spręsti ne tik jų kelionės išlaidas, bet ir apgyvendinimą bei pervežimą iš vienos koncerto vietos į kitą.

Tenka pabrėžti, kad tai pirmas įvykis istorijoje, kai Karo akademijos vyrų choras „Kariūnas“ koncertavo už Atlanto – lietuviams Chicago ir Cleveland. Lietuvių visuomenė nekantriai laukė koncerto. Ir štai 2004 m. spalis. Tik Lietuvos kariūnams įžengus į sceną, Chicago 1000 koncerto dalyvių minia atsistojo. Jau pirmosios žygio dainos buvo sutiktos nuoširdžiais plojimais. Ovacijų kaskart daugėjo ir dainas teko kartoti kelis kartus.

Pirmasis koncertas vyko Cleveland, kitas – Chicago. Prieš pastarąjį, iš ryto kariūnai dar giedojo šv. Mišiose Švč. Mergelės Marijos Gimimo šventovėje. Viskas klojosi gerai, nors po ilgos kelionės kariūnai buvo labai išvargę. Bet kariūnai – ištvermingi jauni vyrai. Chicago po koncerto buvo puikios vaišės, visi dalyviai ir rengėjai buvo pakviesti į vaišingus Jim ir Gražinos Liautaud namus – rezidenciją 66-ajame aukšte Chicago miesto centre, skaniai pavaišinti ir apdovanoti šimtinėmis.

Džiaugiuosi turėdama nuoširdžių draugų, kurie ne kartą parodė dosnumą lietuviškai kultūrai. „Draugo“ jubiliejaus koncertas visokeriopai pasisekė. Visi bilietai buvo išplatinti ir dar plaukė dosnių dalyvių aukos, kurie prašė dar kartą pakviesti Lietuvos „Kariūną“ į Chicago.   

Į Chicago atskrido „Žuvėdra“

Kas ta „Žuvėdra“? Lietuvoje ir visoje Europoje „Žuvėdra“ buvo plačiai žinomas sportinių šokių kolektyvas, bet daugelis išeivijos lietuvių mažai žinojo apie sportinių šokių meną, kuriame ilgą laiką karaliavo vokiečiai. Skaitydama apie jų nuopelnus menui vis labiau troškau pamatyti juos mūsų – Chicago scenoje.

„Žuvėdra“ pradėjo formuotis 1965–1967 metais, kai pramoginiai šokiai Lietuvoje  dar nebuvo paplitę. 1989 m. „Žuvėdra“ pirmą kartą pasirodė pasaulio čempionato varžybose, kur užėmė septintą vietą. Tai buvo ilgo ir sunkaus darbo pradžia, nesibaigiančios ilgų valandų repeticijos, kurios ir atvedė „Žuvėdrą“ į pirmųjų eiles. Iškovotos pozicijos Europos ir pasaulio čempionatuose ansamblį įpareigojo nenusileisti, toliau dirbti, tobulėti. Kiekvienam čempionatui buvo ruošiama vis nauja programa. Vadovai – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Sportinių šokių katedros vedėja prof. Skaistė Idzelevičienė ir docentas Rolandas Idzelevičius. Ši pora – nusipelnę Lietuvos kultūros ir švietimo darbuotojai, už nuopelnus Lietuvos apdovanoti medaliais.

2005 m. „Žuvėdros“ ansamblio 24 šokėjai neapvylė Chicago lietuvių. Koncertas tęsėsi dvi valandas, buvo atliktas 31 šokis. Kiekvienam šokiui buvo parinkti skirtingi kostiumai. Koncerto metu „žuvėdriukai“ skrajojo scenoje ir atrodė, kad fizinis ir emocinis krūvis jiems lengvai nugalimas. Po šio koncerto „Žuvėdros“ vardas Chicago buvo taip pat dažnai minimas, kaip ir lietuviškas krepšinis. Salė, kuri talpina 2500 dalyvių, buvo perpildyta. Didžiąją dalį sudarė jaunesnioji karta. Tarp svečių buvo ir amerikiečių, bet girdėjosi ir kitų kalbų.

JAV LB Kultūros taryba išeiviją jungia su tauta, o išeivijos vyresniuosius – su naujai atvykusiais tautiečiais. Tai buvo dar vienas sunkiai įveikiamas renginys. LB Krašto tarybos pirmininkė Regina Narušienė rūpinosi vizomis dėl „Žuvėdros“ greito atvykimo. Koncerte dalyvavo JAV LB Krašto valdybos pirmininkė Vaiva Vėbraitė iš Durham, bendruomenininkai Algimantas ir Teresė Gečiai iš Philadelphia, Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Arvydas Daunoravičius su šeima ir daug lietuvių visuomenės veikėjų.

Po koncerto visas „Žuvėdros“ kolektyvas ir LB darbuotojai buvo pakviesti vakarienei į dosniųjų Jim ir Gražinos Liautaud butą 66-ajame aukšte Chicago miesto centre. Prie šio koncerto organizavimo ypač daug prisidėjo kultūrininkė Ligija Tautkuvienė, LB Kultūros tarybos valdybos narė Aušrelė Sakalaitė ir daug, daug kitų rankų.

Iš „Žuvėdros“ koncerto gautas pelnas JAV LB Kultūros tarybai padidino galimybes išleisti 800 puslapių knygą „Lietuvių pėdsakai Amerikoje“. Tenka pabrėžti, kad per 9 metus Lietuvių fondas neparėmė nei vieno koncerto, rengto LB Kultūros tarybos, išskyrus „Ažuoliuką“, kuris vyko į JAV Lietuvos Respublikos vardu. 

Čia plačiau buvo aprašyti tik tie koncertai, kurie buvo ypač didingi ir kažin ar JAV lietuvių bus kada pakartoti. Dar tenka paminėti puikių solistų Edmundo Seiliaus bei Kristinos Zmailaitės pasirodymus. Marijos mokykloje rengtas koncertas buvo skirtas „Draugo“ 100 metų jubiliejui.

Didingus koncertus galima buvo surengti tik Chicago. Šiais laikais vis sudėtingiau pasikviesti gastrolėms didesnius meno kolektyvus, nes Lietuvių fondas tokiems renginiams lėšų neskiria. Tikėtis padengti didesnės tautiečių grupės kelionę bei gyvenimo išlaidas, skirti nemažus honorarus iš koncertų pajamų bei rėmėjų aukų rizikinga. Juolab vis mažiau vyresniųjų lietuvių teišgali ateiti į koncertus. Jų gretos smarkiai mažėja, o naujuosius emigrantus į kultūrinius renginius sunku sukviesti. Baigėsi laikai, kada puikiai sekėsi organizuoti Virgilijaus Noreikos, Irenos Milkevičiūtės, Vladimiro Prudnikovo, Vytauto Juozapaičio, Gintarės Skėrytės, Juditos Leitaitės  ir kitų lietuvių operos žvaigždžių koncertus Amerikoje.

Visų 200 mano surengtų koncertų sąrašas ir programos yra surinktos ir išsiųstos į Nacionalinį muziejų Lietuvoje.

Vadovaudama JAV LB Kultūros tarybai neturėjau atostogų. Koncertai, minėjimai, premijų šventės, poezijos dienos, teatrai ir svečiai menininkai… 2001 m. spalio 12-13-14 dienomis Chicago vyko JAV LB 50-mečio iškilmės, o prie šio istorinio renginio teko gerokai prisidėti ir Kultūros tarybai. JAV LB dirbo ne tik sau, bet ir Lietuvai. Per 50 metų LB atlikti darbai rodo apčiuopiamą palikimą. Šiandien naujoji emigracija eina pramintais keliais, jungiasi į veiklą ir mato, kad be LB išeivijoje nebus lietuvybės.

Mūsų tautos istorijoje buvo daug svarbių ir įsimintinų įvykių, kurie tautos gyvenimui turėjo lemiamos reikšmės. Tie įvykiai dažniausiai siejasi su karais, priespauda, tautos naikinimu – genocidu. Pavyzdžiui, daugiau kaip 100 metų besitęsęs carinis jungas buvo panaikinęs net lietuvių raštą. Caro Rusija iš jos pavergtų tautų tik lietuviams buvo uždraudusi spaudą. Tas draudimas tęsėsi 40 metų. Jis gerokai pristabdė lietuvių tautos visuomeninę bei kultūrinę veiklą. Tas laikotarpis vadinamas knygnešystės gadyne. Knygnešiai radosi visoje Lietuvoje. Nemažos žalos lietuviai patyrė ir per 50 metų sovietų okupacijos.

O kas vyksta išeivijoje dabar? Spauda smunka, spausdinto lietuviško žodžio paklausa mažėja. Kaip mes palaikome savo tautinę gyvybę dabar? Juk lietuvis gyvas tik per lietuvišką žodį, per savo tautines tradicijas.

Premijų šventės

Lietuvių tautinė kultūra, atskleidžianti giliausias tautos dvasios galias, buvo tęsiama išeivijoje nugalint nelengvas išeivijos sąlygas. Kultūros premijų šventės buvo ne žvakė, bet didelis žiburys, matomas iš tolo. Kultūros premijų šventės – gana naujas lietuviškojo gyvenimo reiškinys.

Premijų šventės buvo įsteigtos 1980 m. Jų sumanytoja buvo tuometinė LB Kultūros tarybos pirmininkė Ingrida Bublienė, vėliau tapusi Lietuvos Respublikos garbės konsule Cleveland. Kelerius metus Premijų švenčių niekas nerengė. 1998 m. JAV LB tarybos Premijų šventes, tapus LB Kultūros pirmininke, teko atgaivinti man.

LB kultūrinis gyvenimas apsiriboja lietuviška kūryba; laureatai yra tik lietuviai. Per ilgus dešimtmečius išeivijoje, svetur, išlaikėme lietuvišką kultūrą, jos papročius, kad išliktume lietuviai. Svetimas kraštas nepajėgė sunaikinti mūsų kūrėjų pasišventimo ir tautos meilės. Mūsų menininkai, kultūrininkai gyveno ne sau, bet visai išeivijai. Tenka tik įsivaizduoti, kiek tenka įdėti rankų ir kitokio darbo, kantrybės, laiko, kūrybingumo, kol galime gėrėtis jų veiklos rezultatais. Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Chicago Arvydas Daunoravičius, sveikindamas laureatus, kalbėjo: „Kultūra yra individo ir tautos kūrybinių galių išraiška, o svečioje šalyje įgauna daug ryškesnę prasmę. Galime tik žavėtis iškiliais žmonėmis, kurie, gyvendami svečiose šalyse ir perimdami jos tradicijas, ne tik išsaugojo savo tautinį tapatumą, bet ir perteikia jį mums“.

1999 m. Kultūros taryba nutarė Premijų šventes ruošti kasmet. Buvo paruoštos gairės, kuriomis vadovaujantis buvo skiriamos premijos. Iki 2008 m. buvo pagerbti 129 kultūrininkai. Premijomis buvo apdovanoti iškilūs dailininkai, lituanistinės mokyklos, lietuviško radijo darbuotojai, žurnalistai, muzikos kūrėjai ir dainininkai, teatro aktoriai ir kolektyvai, kultūros darbuotojai ir tautinių šokių mokytojai. Per 9 metus buvo apdovanoti 54 kultūros veikėjai. Kiekvienas premijos laureatas buvo apdovanotas 1,000 dolerių, mecenatas – Lietuvių fondas.

Žinoma, kultūros premijos neatlygina už nesuskaičiuojamas, kūrybai skirtas valandas, bet jos teikia moralinį atlygį ir reiškia visuomenės pripažinimą. Nors premijos lemiančio vaidmens nevaidina, bet kol kas nieko geresnio nesame sugalvoję. Išeivijos visuomenininkai ir kultūrininkai pasigenda užtarnauto pagerbimo. Turėjome daug žmonių, kurie buvo verti premijų.

Išeivijos mėgėjų Premijų  šventė – fenomenas. Išeivijoje apčiuopiame savo kultūros šerdį, svarbiausius tautos tapatybės bruožus. Premijų šventės vyko nuo 1980 iki 2006 metų. Rengiant Premijų šventes būdavo sudaromi specialūs komitetai laureatams atrinkti, leidžiami specialūs leidiniai, kurie pareikalaudavo daug darbo. Bet… mūsų išeivijos gražios tradicijos turi pradžią ir turi pabaigą. Keitėsi LB Kultūros tarybos pirmininkės, pasikeitė ir išeivijos lietuviai. Nors kultūros veikėjai, nes tokių buvo visada, laukia pagerbtuvių, vadinamų „oskarų“, tik kažin, ar ta tradicija bus kada nors atgaivinta…

Turėjau nemažą patirtį kultūros darbuose, nes prieš tai 25 savo gyvenimo metus atidaviau Lietuvių fondui, kai ši organizacija steigėsi. Nuo pirmos dienos atvykusi į šį kraštą supratau savo, tautietės, paskirtį. Gyvename atskirti nuo tėvynės milžiniškame krašte negausi tautinė mažuma, stovime prie žūties ar būties slenksčio. Kultūroje gyvena tautos siela. Visą dėmesį dėjau į savo kultūrą, į savo paveldėtos tautinės dvasios išlaikymą. Tik organizuota JAV LB su savo planais ir sumanymais, įtraukiant ir tolimiausias lietuviškas saleles, gali būti naudinga savo tautai. Tačiau greitai keitėsi laikai ir mūsų visuomenė. Keitėsi ir darbo rezultatai. Darbe daug lėmė mano užsispyrimas ir tvirtas pareigų atlikimas. Supratau, kad JAV LB turi būti kaip bičių avilys, kur kiekviena bitelė turi savo pareigas ir uždavinius. Panašiai veikia LB. Jei viena iš LB tarybų neatliks savo pareigų, nukentės visa Bendruomenė. Visą laiką brandinau savyje tėvynės meilę, atlikdama konkrečius darbus su kitomis tarybomis, siekiančiomis to paties tikslo.

Suorganizuoti  200 koncertų (neskaičiuojant atlikėjų pasirodymų meno parodų atidarymuose, knygų sutiktuvėse, madų parodose, minėjimuose, pokyliuose) reikėjo daug rankų ir daug darbo. Nieko savaime neatsiranda. Malonu, kad yra žmonių, kurie ne žodžiais, bet darbais jungiasi į komitetus, kruopščiai atlikdami savo darbus. Gera turėti bendraminčių, be kurių nebūtų buvę bent dalies koncertų ir svarbių renginių. Nepamirštamas yra Algis Grigas, „GT. International“ kelionių direktorius, kuris ateidavo ne tik su patarimais, bet konkrečiai padėdavo ruošiant ypatingus koncertus.

Lietuvių kultūros kelius ir kryžkeles teko man pačiai patirti ir išgyventi. Kas buvo tie Amerikos lietuviai, vadinami dipukais, kurie tik kurdamiesi svetimame krašte veikė, ką nors reikšmingo ir brangaus antrajai išeivijos generacijai paliko? Kas yra lietuvių kultūros JAV pamatas, kurį šiandien jau prarandame? Sunku suvokti, kad galutinai baigiasi egzilio kultūrinių viršukalnių epocha ir ima dominuoti paviršutiniški ir banalūs ekonominės emigracijos skoniui pritaikyti pramogų kultūriniai renginiai. Ypač skaudžiai išgyvenau Lemonto JAV LB metinį narių susirinkimą, kuris buvo gerai skelbtas, bet į didžiausią Bendruomenės telkinį susirinko vos 20 dalyvių, įskaitant ir valdybos narius. Nereikia kaltinti „Covid-19“ pandemijos, nes ji jau baigėsi, o susirinkime buvo valgoma ir geriama.

Partizanų vėliava ir dainos praskaidrino išeivių sielas

Partizanų, politinių kalinių ir tremtinių dalią patyrę tautiečiai, iškentėję atšiauriausio klimato sąlygas, Dievo Apvaizdos globojami, kai kurie grįžo į tėvynę. Tėvynė juos traukė, bet niekas jų čia nelaukė, jiems daugelis durų buvo uždarytos. Tačiau tremtiniai kūrėsi, dirbo, kai kurie sugebėjo baigti ir mokslus Lietuvoje.

Nesvarbu, kokiose sąlygose lietuviai gyventų, juos visur jungia lietuviška daina.  Daug dainų išdainuota Lietuvai lemtingomis dienomis. Tremtinių dainų vienetai bei chorai dainuoja miestuose, miesteliuose, primindami jaunimui tautos tragedijas. Tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje tremtiniai yra primirštami. Niekas jų nekviečia su dainomis, kai tuo tarpu įvairūs dainų „karaliai“ lanko mus nuolat.

Dr. Petrui Kisieliui, visuomenininkui ir gerų darbų rėmėjui, parūpo atsikviesti partizanų vienetą į JAV. Jis ėmė kalbinti mane, sakydamas, kad iš Lietuvos plūsta įvairūs solistai, o niekas nekviečia partizanų vieneto. Aš jam pritariau, bet sunkiausias dalykas buvo pinigai. Dr. P. Kisielius pažadėjo, kad pinigų bus ir įteikė 6,000 dol. pridėdamas: „Jei bus deficitas, tai bus mano asmeninis nuostolis“. Sudariau grafiką, parūpinau vizas ir prasidėjo rūpesčiai.

JAV LB apylinkės laukė ypatingų svečių, kurie atlaikę pažeminimą, smurtą, sunkius darbus, dar sugebėjo jungtis ir dainuoti. Mūsų lietuviai noriai priėmė svečius į savo namus, globojo, vežiojo, vaišino ir gausiai kiekvieną apdovanojo. Koncertai vyko Chicago Jaunimo centre, Lemonte, LB socialiniame centre „Seklyčioje“. Koncertai buvo gausiai lankomi ir greitai buvo surinkta 6,000 dol. ir skola dr. P. Kisieliui grąžinta.  Koncerto dalyvė Antanina Garmutė atsisveikindama ir dėkodama jautriai kalbėjo, kad jie yra Rytų tremtiniai, o tie, kurie sėdėjo salėje, yra Vakarų tremtiniai. Mes visi – Lietuvos vaikai. Mes lyg broliai dvyniai jaučiame bendrumą ir ryžtą matyti Tėvynę laisvą. Visi mes esame Lietuva… Šis susitikimas dar labiau sustiprins mūsų visų ryžtą aukotis. Mes išeivijoje esame įpratę aukotis, savo aukomis ne tik priimame svečius iš Lietuvos, bet ir išlaikome savo organizacijas, klubus, šventoves. Kodėl dabar bažnyčios uždaromos?  Nebeliko senolių – “dipukų“, o iš Lietuvos atvykę jaunieji nėra įpratę aukoti ir aukotis, lankyti šventoves. Reikia tikėtis, kad kada nors ir jie paseks Antrojo pasaulinio karo meto išeivių pėdomis ir perims tradicijas, kaip mes sekėme pirmųjų lietuvių emigrantų pėdomis.

XX amžiaus viduryje ir antroje pusėje daugelį mūsų tautiečių pasigavo raudonoji banga: vieni atsidūrė miške, kiti, aplenkę miškus, nukeliavo į Sibiro lagerius, o trečius banga nubloškė už vandenyno. Mūsų tautos istorija pilna pergalių ir pralaimėjimų. Yra džiaugsmo dienų, bet ypač daug kraujo dėmių ir skausmo ašarų.

Antroji banga – užjūrio tautos dalis – stiprybės savo nelengvame gyvenime sėmėsi iš partizanų herojiškų kovų. Apie partizanų pasipriešinimą buvo rašyta ir kalbėta, jaunimas stovyklose improvizuodavo partizanų kovas, bet juos minėti niekad negali būti per daug.

Po pirmojo, gerai pasisekusio buvusių partizanų koncerto LB Socialinis skyrius likusiems gyviems Lietuvos partizanams nutarė įsteigti globos fondą. Laimė, šiai organizacijai pirmininkauti sutiko Leonas Maskaliūnas.

Kad palengvintų Partizanų globos fondo darbą, į talką atėjo patys partizanai. Partizanas V. Balsys-Uosis suorganizavo dainų vientą „Girių aidą“. Pradžioje „Girių aido“ vyrai dainavo Lietuvoje, atlikdami programą įvairių švenčių, suvažiavimų progomis.

1996 m. Partizanų paramos fondas Chicago nutarė pakviesti šį vienetą į Ameriką, bet visas rūpestis ir nelengvas darbas teko man, nes jau gerai žinojau visą organizacinį darbą.

„Girių aidą“, vyrų partizanų vienetą, sudarė muzikas Antanas Paulavičius, legendinio partizano Juozo Lukšos-Daumanto brolis Antanas Lukša, partizanas Vytautas Balsys-Uosis ir buvęs politinis kalinys akordeonistas Vladas Šiukšta. Sustiprinti šių vyrų vienetą pasikviečiau Lietuvos operos solistą Vincentą Kuprį, Sibiro tremtinį.

Gražiai ir jausmingai dainavo jie partizanų dainas, programą paįvairindami trumpais atsiminimais iš savo kovų, nukeldami mus į tragiškus laikus, kai kovotojams dėl Lietuvos laisvės prieš akis tvyrojo tik mirtis, šiurpūs kankinimai NKVD būstinėse, reikalaujant išduoti kovos draugus, o tuos kankinimus ištvėrus – 25 metai Sibire. Vyresnieji išeiviai gerai visa tai prisiminė ir kartu išgyveno, o jaunesniųjų buvo nedaug. Nenuostabu, kad jiems, jau čia gimusiems ir augusiems, tas laikotarpis sunkiau suvokiamas, kodėl šie mūsų karžygiai yra beveik pamiršti ir skursta tėvynėje. Juos naikinę stribai ne tik nebaudžiami, bet dar ir didesnes pensijas gauna, į Lietuvos Seimą renkami, kartais net viešuose susirinkimuose garbinami tie, kurie partizanų vardą trypia purve. Vienas svečias nuogąstavo: „Nebijau aš kovos, nebijau nė bolševikų kankinimų, pagaliau – nebijau mirties, labiausiai bijau, kad ši kova nedingtų iš tautos atminties“.

Kodėl šie didvyriai, narsiomis kovomis apgynę lietuvių tautą nuo sunaikinimo, išsaugoję ją nuo kitataučių antplūdžio, ir po 30 metų atsikūrusios Lietuvos yra stumiami pašalin, o jų vardai eina užmarštin? „Girių aidų“ dainas apmąstydami prisimename tautos didvyrius, kurių kovoje dėl laisvės žuvo apie 20,000, daugiau kaip šimtas tūkstančių jų šeimos narių, artimųjų buvo ištremti į Sibirą kančioms ir mirčiai.

„Girių aidas“ koncertavo Amerikoje du kartus ir tiek pat Kanadoje. Visus praktiškus darbus atlikau viena. Tai buvo labai vertingas užmojis. O iš tikrųjų gal tik kukli pradžia… ir toli, labai toli nuo Lietuvos, nuo jų kovos laukų. Jie pačias jautriausias mūsų stygas suvirpino.

Nuo Baltijos kranto, prie Laptevų jūros –

Likimų suplėšytų miniatiūros…

Visus, kas nekentė žiauraus okupanto,

Į nežinią vežė nuo Baltijos kranto.

                              Vacius Skaudviliškis

Apie puikius koncertus galėtų pasisakyti muzikai ir poetai. Eiliniam klausytojui labai patiko neįprastai sutvarkyta, sklandžiai surikiuota programa. Čia pynėsi pasakojimai, negirdėtos dainos, atliktos solo ir viso ansamblio.

Koncertas buvo baigtas tradicine tapusia daina „Dievo dovana“ (muz. A. Paulavičiaus, ž. B. Brazdžionio).

Po kiekvieno koncerto dėkingi klaustojai karštai plojo sustoję, taip pagerbdami „Girių aidą“, ir norėjo dar daugiau dainų išgirsti.

Dr. Jonas Adomavčius kiekvienam „Girių aido“ nariui įteikė po 1000 dol. ir vaistų bei vitaminų.

„Girių aido“ buvo suruošta 23 koncertai įvairiose LB apylinkėse ir Kanados telkiniuose. Savo buvimu bei dainomis jie dar labiau stiprino meilę ir pagarbą Lietuvos partizanams.

Po partizanų koncertų ir už paramą dar gyviems likusiems partizanams, už suorganizuotą Partizanų globos fondą gavau nuoširdų partizanų organizacijos padėkos raštą, o 1998 m. rugsėjo 25 d. buvau apdovanota „Už nuopelnus Lietuvai pasipriešinimo dalyvio kryžiumi“.

„Margutis“ – Chicago radijo programa

Radijo programa „Margutis“ – seniausia Amerikos lietuvių radijo programa. Šios programos tėvas ir įkūrėjas yra Antanas Vanagaitis (1890–1949) – kompozitorius, aktorius ir visuomenininkas. Jaunas A. Vanagaitis, 1924 m. atvykęs  iš Lietuvos į  Chicago su keliais draugais (J. Olšausku, V. Dineika, J. Dikiniu), pasivadinę „Dzimdzi-Drimdzi“ teatrine grupe, koncertavo lietuvių telkiniuose ir greitai išgarsėjo.

1928 m. balandžio 1 d. jis pradėjo leisti žurnalą „Margutį“, kurio šūkis buvo – per dainą, juoką, humorą žadinti lietuvybę. Žurnalas ėjo iki 1965 metų. Jį redagavo A. Vanagaitis, A. Mackus ir V. Vijeikis.

A. Vanagaitis našiai dalyvavo to meto lietuvių kultūrinėje ir visuomeninėje veikloje. Buvo įsitikinęs, kad šalia žurnalo reikia ir lietuviškų radijo laidų, kad jomis pasiektų kuo daugiau lietuvių, kurių dalis tada nemokėjo net skaityti. O radijo laidos tais laikais buvo ypač populiarios.

Pirmą kartą „Margutis“ prašneko 1932 m. balandžio 11 d. Pradžioje programa trukdavo vos 15 minučių, bet greitai išaugo iki pusvalandžio, o vėliau – iki 1 valandos kasdienės programos. 1936 m. vasario 16 d. „Margučio“ programa pirmą kartą buvo perduota net į Lietuvą. A. Vanagaitis savo dainomis, raštais stiprino lietuvybę, o savo veiklą jis nusakė  taip: „Ne politiką varyti, ne už partijas kovoti, ne asmenis kolioti, bet juoktis, pasakas sekti, dainas dainuoti, garsinti lietuviškumą ir burti visus lietuvius į vieną šeimą – ‚Margutis‘ pasiryžęs priimti tą priedermę už savo tikrą priesiegą“. Po Antano Vanagaičio mirties tą priedermę „Margutis“ išlaikė iki mūsų laikų.

„Margučiui“ talkino daug žymių žmonių, to meto veikėjų: Juozas Balčiūnas, Antanas Olis, dr. Steponas Biežis ir daugelis kitų. Po A. Vanagaičio mirties 1949 m. sėkmingai „Margučio“ radijo laidai vadovavo po Antrojo pasaulinio karo atvykę lietuviai: Vladas Vijeikis, Vytautas Kasniūnas, Dalia Sruogienė, Valdas Adamkus ir kt.

1964 m. gruodžio mėn. eismo nelaimėje žuvus L. Vanagaitienei ir A. Mackui, „Margučio“ radijo laidos nesustojo ir radijo programai ėmė vadovauti Henrikas Žemelis, o po jo vadovavimą perėmė Petras Petrutis. Jis vadovavo ilgiausiai – iki 1996 m. pavasario.

1996 m. pirmojoje pusėje „Margučio“ radijo laidos sustojo, bet po kelių mėnesių pertraukos jos vėl buvo atgaivintos „Margutis II“ vardu. Chicago ir apylinkių klausytojai buvo labai pasigedę radijo laidos, nors vienu metu veikė net kelios radijo programos.  Tuometinis radijo finansinis ramstis ir tarybos pirmininkas Valdas Adamkus (vėliau tapo Lietuvos prezidentu) kartu su Birute Jasaitiene, kuri vadovavo JAV LB Socialinei tarybai, sukvietė pirmąjį pasitarimą. Pirmajame pasitarime dalyvavo Stasys Baras, Vytautas Radžius, Leonas Narbutis, Bronius Siliūnas ir Petras Petrutis. Keitėsi posėdžių dalyviai: Valdas Adamkus, būdamas užimtas savo tarnyboje, negalėjo rūpintis „Margučio“ ateitimi, tad visą perorganizavimo darbą ėmėsi tvarkyti Birutė Jasaitienė su iniciatorių grupele. Nuoširdžių organizatorių ir klausytojų dėka 1995 m. rugsėjo 25 d.  „Margutis II“ pradėjo savo radijo transliaciją. Neturint savo studijos darbo sąlygos buvo labai sunkios. Šaltais žiemos vakarais teko keliauti į tolimą šiaurinę miesto dalį ir vesti programas. Tą sunkų darbą ypač patyrė radijo vedėjas Leonas Narbutis. Jam padėjo Dalia Sokienė ir Aldona Jurkutė.

Persitvarkęs “Margutis II“ turėjo būti įregistruotas kaip pelno nesiekianti organizacija. Pagal valdžios reikalavimus teko sudaryti tarybą ir valdybą. 1996 m. kovo 13 d. “Seklyčioje“ buvo sukviesti organizacijų atstovai, kurie sudarė tarybą ir iš jos narių išrinko valdybą. Tarybos direktoratą sudarė: Stasys Baras, Danutė Bindokienė, Stasys Briedis, Salomėja Daulienė, Kostas Dočkus, Birutė Jasaitienė, Kęstutis Ječius, Matilda Marcinkienė, Vaclovas Momkus, Evelyna Oželienė, Juozas Polikaitis, Marija Remienė, Bronius Siliūnas ir Dalia Sruogaitė.

„Margutis II“ valdybą sudarė: aš, pirmininkė Marija Remienė, iždininkė Birutė Jasaitienė, sekretorė Matilda Marcinkienė, reikalų vedėjas Vaclovas Momkus, politinių žinių apžvalgininkas Bronius Siliūnas, už archyvą atsakinga Dalia Sruogaitė ir narys Kęstutis Ječius. Valdyba atlieka visus organizacinius darbus, tvarko finansus, palaiko glaudžius ryšius su programų pranešėjais, rengia renginius ir posėdžius.

Per 78 veiklos metus „Margučio“ radijo programoje buvo pateikiamos ne tik žinios – lietuviško kultūrinio gyvenimo, sporto, teisės bei sveikatos patarimų, bet veikė ir religijos, istorijos valandėlės. Ypač mėgstama buvo „Pelkių žiburėlio“ vardu pavadinta literatūrinė valandėlė, kurios vedėja nuo 1953 m. buvo Dalia Sruogaitė.

„Margutis II“ valdybai teko sunkios pareigos: kaupti lėšas, rengti renginius, bent du kartus per metus skelbti piniginius vajus radijo programoms išlaikyti. Buvo organizuojami įvairūs koncertai, teatro spektakliai, poezijos vakarai. Iškilmingai buvo paminėtas poeto Bernardo Brazdžionio 100-asis gimtadienis bei humoristo Antano Gustaičio ir Vitalio Žukausko popietės. „Margučio II“ sukaktys – 65-ieji ir 75-ieji gyvavimo metai buvo iškilmingai paminėti renginiais ir straipsniais spaudoje. 

„Margučio II“ valdyba nuolat jautė lėšų trūkumą. Nepadėjo nei du kartus per metus skelbiami laiškais ir per spaudą vajai bei dejonės. 2000-uosius metus „Margutis II” baigė deficitu. Radijo valdyba dirba be jokio užmokesčio, bet reikia mokėti sąskaitas… Taip jau pasaulis sutvarkytas – kol esame jauni, senosios organizacijos nedomina. Dejuojame, kad užsidaro senosios lietuviškos bažnyčios, bet patys lietuviai apleidžia šventoves. Panašiai yra ir su radijo programomis. „Margučio II“ valdyba pati negali išlaikyti radijo programos. Didžiausia  našta ir atsakomybė teko pirmininkei Marijai Remienei: paskutiniaisiais metais teko būti iždininke, sekretore, spaudos atstove, aukų vajų skelbėja ir tvarkytoja, rašyti paramos prašymus, tvarkyti rėmėjų sąskaitas, ruošti išlaidų bei pajamų apyskaitas, atsiskaityti su IRS – JAV valdžia, nes valdybos narių nebeliko.

„Margučio“ radijo laidos gyvavimą pratęsė dipukai, atvykę į Ameriką po II Pasaulinio karo. Dabar darbingoji dipukų karta paseno, o ir nedaug jų beliko. Toji karta buvo patriotiška, steigė ir rėmė fondus, lietuviškus centrus, steigė lituanistines mokyklas. Atėjo laikas visus tuos darbus perimti jau trečiabangiams.

Su didele širdgėla „Margučio II“ klausytojams ir rėmėjams teko paskelbti, kad dėl finansų stokos radijo programa nustoja veikusi 2011 m. sausio 31 d. Gal ateis nauji rėmėjai bei darbuotojai ir „Margutis II“ vėl gyvuos?

Kai 1932 m. Amerikos radijo bangomis nuskambėjo lietuviškas žodis, tautiečiai, kur tik tą lietuvišką žodį girdėjo, džiaugėsi. Tada net pats Antanas Vanagaitis gal nesitikėjo, kad jo įsteigta „Margučio“ radijo programa toli, toli pranoks jo paties gyvenimo dienas, kad lietuviškas žodis skambės, kad jį lietuviška daina lydės, o lietuviška širdis džiaugsis net iki 2011 m. sausio.

Lietuvių pėdsakai Amerikoje

2006 m. išleistoje knygoje „JAV lietuvių pėdsakai Amerikoje“, įžanginiame žodyje parašiau taip: „Šis leidinys dedikuojamas lietuviui išeiviui, didelio ryžto ir pasiaukojimo dėka išlaikiusiam tautinį sąmoningumą ir per jį perdavusiam ateities kartoms, mylėjusiam Tėvynę Lietuvą, branginusiam jos kalbą, spausdintą žodį, tėvų perduotą bei įdiegtą kultūros paveldą, tikėjusiam Aukščiausiojo Apvaizda bei maldos galia ir iš našlės skatikų stačiusiam savo maldos ir savo bendruomenės namus.  Surinkom lietuvių išeivių istoriją po kruopelę iš visos Amerikos ir dovanojame Lietuvai“.

Po dvidešimties metų, po ypatingos šios knygos pasirodymo ėmiau ją vartyti ir negaliu sustoti. Knyga 800 puslapių su daugybe nuotraukų: kokia nuostabi mūsų tauta! Čia, Amerikoje, tebegyvuoja didvyrių dvasia. Per šventes, nešant į sceną Amerikos ir Lietuvos vėliavas kaip dera greta, man džiaugsmo ašaros bėga.

Amerikos Lietuva – gyva, bet keičiasi Amerikos Lietuva, kaip ir viskas šiame pasaulyje. Dingsta iš lietuviško žemėlapio vietovės, bet atsiranda kitos. Galima teigti, kad ten, kur švenčiamos Lietuvos atkūrimo šventės, yra stiprūs LB telkiniai. Vasario 16-ąją švenčia ir daug kitų organizacijų. Taip susiklostė Amerikoje – švęsti Vasario 16-ąją reiškia pripažinti lietuvišką kilmę.

Tarp visų organizacijų didžiausia ir veikliausia lietuvių organizacija JAV yra JAV  LB, įsteigta 1951 m. balandžio 15 d. New York. Šios organizacijos konstitucija – Lietuvių Charta, kurioje apibrėžtos lietuvio ir šios lietuvybę puoselėjančios organizacijos tikslai. Vyriausias organas yra JAV LB Taryba, renkama trejiems metams. Taryba susirenka kartą per metus ir nustato Tarybos narių skaičių.

2006 m. LB Tarybą sudarė 69 nariai. Pirmoje sesijoje išrenkamas LB Krašto valdybos pirmininkas, Kontrolės komisija ir Garbės teismas. JAV LB Bendruomenės Krašto valdybą sudaro šios tarybos: Kultūros reikalų, Visuomenės reikalų, Švietimo reikalų, Socialinių reikalų, Ekonominių reikalų, Religinių reikalų. Į valdybą taip pat įeina JAV Jaunimo sąjungos atstovas ir jaunimo atstovas sporto reikalams.   

LB buvo sukurta palaikyti lietuvybę ir vystyti lietuvių kultūrą bei švietimą, bet subrendusi jaunų, aktyvių visuomenininkų karta norėjo veikti politinėje srityje. Jiems atrodė, kad ALTos veikėjai jau buvo pradėję senti, jų žingsniai tapo nebe tokie ryžtingi. Naujų jėgų išėjimas į politinę areną ir konkurencija tarp šių dviejų politinių grupių tik pagyvino ir pagilino judėjimą už Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvai atgavus nepriklausomybę šios dvi politinės jėgos ėmė bendradarbiauti ir svarbiausiais klausimais, tokiais kaip Lietuvos stojimas į NATO ir Europos Sąjungą, eiti išvien. JAV LB veikė Vidurio ir Rytų Europos koalicijoje, kurios NATO darbo grupei vadovavo Regina Narušienė, tuometinė JAV LB Tarybos Prezidiumo pirmininkė.

Susijungus toms dviems organizacijoms į politinį darbą, ALTos ir LB atstovai ne kartą lankėsi Baltuosiuose rūmuose. Aprašyti visą politinį darbą nėra šio rašinio tikslas. Apie laisvinimo darbą, parengtas ir įteiktas rezoliucijas, audiencijas, apie Baltijos šalių okupaciją ir žmonių kančias buvo surinkta ir atspausdinta daug tomų. Lietuvių politinis gyvenimas buvo gyvas, gyva buvo nepaprasta lietuvių meilė Tėvynei ir užsispyrimas, darbštumas, organizuotumas, sugebėjimas surinkti milžiniškas sumas pinigų, kai dauguma aukojo paskutinį centą, siekiant Lietuvos išlaisvinimo. Vieni iš lietuvių imigrantų didžiuosius darbus atliko XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, – štai Visuotinis Amerikos lietuvių seimas New York 1918 m., kuriame dalyvavo 1,200 delegatų iš visos Amerikos, atstovaujančių 1 tūkst. organizacijų. Jie vienbalsiai nusprendė, kad Lietuva turi būti laisva valstybė be jokių sąlygų; Amerikos lietuvių demonstracija 1918 m. liepos 4 d. New York, kurioje dalyvavo daugiau kaip 10 tūkst. lietuvių ir kurią aprašė „New York Times”; 1919 m. sausio 1 d. demonstracija Chicago prieš lenkų kariuomenės veržimąsi į Vilnių, kurioje dalyvavo 20 tūkst. žmonių; 1919 m. kovo 18 d. Lietuvių tarybos, kurią sudarė skirtingos srovės, susitarimas už 60 tūkstančių dol. samdyti Carl Byoir vesti propagandą Amerikoje už Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą; 1919 m. balandžio 23 d. Madison Square Garden, New York, demonstracija ir paradas pritraukė daugiau kaip 10 tūkstančių žmonių; 1919 m. birželio 9 d. suvažiavimas Chicago, kur dalyvavo per 4 tūkst. lietuvių; čia pristatytas Laisvės varpas, Chicago gatvėmis lydėtas daugiau kaip 18 tūks. lietuvių, tarp jų – 500 lietuvių, tarnavusių Amerikos kariuomenėje I Pasaulinio karo frontuose; 1921 m. gegužės 31 d. Amerikos prezidentui Warrenui G. Hardingui įteiktas 1 mln. parašų, prašant pripažinimo Lietuvai de jure ir de facto.

Svarbiausius Amerikos išeivijos lietuvių politinės veiklos akcentus po Antrojo pasaulinio karo mums padėjo sudėlioti du ilgamečiai JAV LB darbuotojai – Algimantas Gečys ir Algimantas Gureckas, aktyviai reiškęsi išeivijos politinėje veikloje. Amerikos išeivijos svarbiausi politiniai įvykiai nuo 1940 metų birželio 15 d. įvykusios sovietinės okupacijos iki nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. buvo  šie:

1.       Lietuvai gelbėti tarybos sudarytą delegaciją 1940 m. spalio 15 d. priėmė prezidentas Franklinas Delano Rooseveltas, kuris delegacijai pareiškė, jog Lietuvos nepriklausomybė nesanti panaikinta, bet tik laikinai nuslopinta. Nuo pirmosios aneksijos dienos JAV Administracija nepripažino smurtu įvykdyto Lietuvos, Latvijos ir Estijos  įjungimo į Sovietų Sąjungą.

2.       JAV  gyvenantieji senosios emigracijos lietuviai (tada pabėgėliai nuo Lietuvos sovietinės okupacijos dar nebuvo pradėję masiškai atvykti į JAV) per Amerikos lietuvių tarybos įkurtą Informacijos centrą plačiai paskleidė 1948 m. partizano kovotojo Juozo Lukšos-Daumanto atgabentą Lietuvos katalikų kreipimąsi į  Šventąjį Tėvą.

3.       1949 m. birželio 14 d. Vyriausias Lietuvos išlaisvinimo komitetas Vokietijoje paskelbė „Lietuvių chartą“, kuria buvo įsteigta Pasaulio Lietuvių Bendruomenė.

4.       Amerikos lietuvių pastangomis 1951 m. vasario 16-ąją „Amerikos balsas“ pradėjo lietuviškų radijo programų transliaciją į Lietuvą.

5.       Amerikos lietuvių tarybos rūpesčiu JAV Kongrese atstovas Charles Kerstenas 1953 m. pravedė nutarimą, pagal kurį buvo sudarytas JAV Kongreso Specialus komitetas Baltijos valstybių „įjungimui“ į SSRS tirti.  Šis komitetas dokumentais ir apklausomis surinko ir paskelbė vertingą medžiagą apie Sovietų Sąjungos agresiją prieš Baltijos valstybes, sutarčių su jomis sulaužymą, neteisėtą tų valstybių okupaciją bei aneksiją, sovietų įvykdytas baltiečių žudynes, trėmimus.

6.       Pradedant 1960 m. California susibūrė  baltų aktyvistai, kuriems metodiškai vadovavo Leonardas Valiukas, parengęs Rezoliuciją No. 416, įpareigojančią JAV vyriausybę kelti Baltijos valstybių okupavimo klausimą Jungtinių Tautų organizacijoje.

7.       1965 m. lapkričio 13 d. New York jaunieji visuomenininkai suorganizavo „Žygį į Jungtines Tautas“, kuris sulaukė plataus atgarsio JAV visuomenėje ir politikų sluoksniuose.

8.       1971 m. sausio 16–17 d. Philadelphia vykusi LB VI Tarybos sesija priėmė nutarimą, įpareigojantį JAV LB tiesioginėje Lietuvos laisvinimo veikloje. Tuo tikslu įsteigta JAV LB Visuomeninių reikalų taryba, jai vadovauti pakviečiamas A.Gečys.

9.       1972 m. JAV LB išleido leidinį apie žmogaus teisių pažeidimus sovietų okupuotoje Lietuvoje – „The Violations of Human Rights in Soviet Occuopied Lithuania – a Report for 1971“. Leidinio iniciatoriai – Bronius Nainys ir dr. Tomas Remeikis.

10.     1975 m. JAV LB Krašto valdybos vicepirm. Aušros Mačiulaitytės-Zerr pastangomis išrūpintas leidimas, kad šalia oficialiosios JAV informacijos agentūros per „Amerikos balsą“ transliuojamų radijo laidų Lietuvai būtų taip pat perduodamos kur kas mažiau turinį ribojančios laidos per „Laisvės radiją“.

11.     1979 m. JAV Lietuvių jaunimo sąjungos delegacija JAV Misijai prie Jungtinių Tautų Lietuvos ir žmogaus teisių paneigimo klausimu įteikė peticiją su 144 tūkstančių parašų. Peticija, įrišta į 41 knygą, buvo perduota JTO Žmogaus teisių komisijai Genevoje.

12.     1980 m. Madride Helsinkio sutarimų peržiūros konferencijon į JAV delegacijos sudėtį buvo įtrauktas JAV LB vicepirm. Rimas Česonis.

13.     JAV LB įtaigojant 1981 m. JAV Atstovų rūmų nariai Charles Dougherty ir  Briant J. Donnellly JAV Kongrese įkūrė „Ad hoc Committee on the Baltic States and Ukraine“ – nepriklausomybės siekiams remti komitetą, kuriam vienu metu priklausė apie penktadalį Kongreso narių.

Tai dalis politinės veiklos akcentų, surašytų knygoje „Lietuvių pėdsakai Amerikoje“. Veiklos akcentais bandyta pasakyti, kad lietuvių išeivija Amerikoje gyveno Lietuvos skausmais ir džiaugsmais, niekad neprarado vilties dėl Lietuvos prisikėlimo nepriklausomam gyvenimui ir pagal išgales siekė Lietuvai ir jos žmonėms padėti kelyje į laisvę.

Išeivijoje kūręs filosofas dr. Juozas Girnius veikale „Tauta ir tautinė ištikimybė“ teigia, kad „Tautai priklausome pačia savo būtimi, o ne vieta, kurioj gyvename“.

Žmogus, palikdamas Lietuvos kraštą, nepalieka pačios Lietuvos, o krašto palikimas jo neatleidžia nuo rūpesčio savąja tauta. J. Girniaus aiškinimu, „Tautos likimas sprendžiamas ne tik krašte, bet ir visur, kur yra jos vaikų“.

2002 metais aš, JAV LB Kultūros tarybos pirmininkė Marija Remienė, atkreipiau dėmesį į Amerikoje nykstančius senuosius emigrantų telkinius, uždaromas lietuvių statytas bažnyčias, griaunamas parapijų mokyklas, likviduojamus klubus, vietovių lietuviams tarnavusius pramogų bei kultūros paveldo centrais. Mes, LB Kultūros taryba, nykstančio paveldo negalime sustabdyti, bet galime daug ką užrašyti ir paliudyti, kaip likimo į svetimą kraštą nusviesti emigrantai dėjo pastangas likti tautoje. Pirmieji išeiviai lietuviai daugiausia buvo „duoneliautojai“, apleidę savo kraštą ieškodami geresnio gyvenimo. Daugiausia bemoksliai, be ryškesnio politinio apsisprendimo dėl savo tautos bei valstybės jie būrėsi į lietuviškas parapijas bei organizacijas, leido laikraščius ir knygas. Jų stiprią meilę gimtajam kraštui lydėjo svajonė užsidirbti naujajame pasaulyje ir grįžti į savąjį kraštą. Deja, gyvenimo vingiai, tolimi atstumai, pasauliniai karai ilgiems metams bendravimą su tauta užblokavusi „geležinė uždanga“, nutautinimas daugelio išeivių likimą pakreipė kita vaga. Ši knyga – tad kartu yra ir išeivijos siekis Tėvynėje gyvenančio tautos kamieno būti geriau pažinta ir suprasta, įvertinta ir užjausta.

2006 m. 800 puslapių knygos nebūtų buvę be tuometinio JAV Krašto valdybos pirmininko A. Gečio raginimo bei skatinimo ir visokiais būdais jos rėmimo. Pirmininkas A. Gečys padėjo sudaryti kelionės planą po Pennsylvania lietuviškas parapijas. Karštą 2002 m. liepos mėnesio 4 d. mes – žurnalistė Audronė Škiudaitė, aš Marija Remienė, susėdusios į Aušrelės Sakalaitės vairuojamą naują mašiną, pasileidome plačiais Amerikos keliais į seniausias lietuvių gyventas apylinkes, būtent – į Pennsylvania, angliakasių kraštą. Nors buvome apsišarvojusios adresais ir žemėlapiais, bet ir dideliuose, ir mažuose miestuose nelengvai rasdavome lietuviams priklausiusius pastatus ar lietuviškas parapijas, ypač tas, kurios jau buvo uždaromos ar nedraugiškų svetimų valdomos. Kelionėje mus draugiškai priėmė lietuvės Šv. Pranciškaus seserys Pittsburgh, Birutė ir Juozas Gailos Ellicott City, Regina Petrauskienė Scranton, Julija Dantienė Exton, Teresė ir A. Gečiai Huntington Valley, Vytautas Eringis Baltimore. Tačiau aplankyti visus JAV židinius, įamžinti visus materialius jų pėdsakus JAV LB Kultūros taryba neturėjo galimybių. Daug nuotraukų ir medžiagos padėjo surinkti LB apylinkių pirmininkai ir atskiri entuziastai, susirūpinę lietuviškos kultūros palikimu, už ką LB Kultūros taryba yra nuoširdžiai dėkinga.

Kiekviena knyga išeivijoje atsiranda sunkiai. Lėšų medžiagai rinkti ir vėliau – atspausdinti šią knygą lėšų iš oficialų šaltinių nebuvo gauta. Neparėmė nei milijoninis Lietuvių fondas, nei kiti fondai. Finansinė parama LB Kultūros tarybai atėjo iš dosnių tautiečių širdžių. Ypatinga padėka „Draugo“ dienraščio redakcijai, kuri spausdino kiekvieną žinutę apie „Lietuvių pėdsakų Amerikoje“ gimimą, nereikalaudama mokesčio. Nuoširdžiai dėkojame tuometiniam (2001–2003 m.) JAV LB Krašto valdybos pirmininkui A. Gečiui, kuris mano sumanymą ir leidinį rėmė savo realiais patarimais. Nuoširdi padėka visiems aukotojams, kurių pavardės paminėtos knygos pabaigoje. Tik jų dėka knyga „Lietuvių pėdsakai Amerikoje“ išvydo dienos šviesą. Taip pat dėkoju visiems, kurie atsiuntė informacijos ir veikiančių pastatų nuotraukų ar stengėsi surasti istorinius, šiandien lietuviams jau nebepriklausančius pastatus ir juos nufotografuoti: Jonui Tamulaičiui, ses. Margaritai Bareikaitei, Aušrelei Sakalaitei, Aldonai Stempužienei, prel. Ignui Urbonui, Vaciui Rociūnui, Antanui Polikaičiui, Eugenijui Vilkui, Antanui Paužuoliui, Vytautui Jonaičiui, Jonui Urbonui, Eduardui ir Elenai Skališiams, Juozui Šulaičiui, Gediminui Indreikai, Jonui Kupriui.

Ši knyga nėra be trūkumų, nes galimybės ir ištekliai buvo riboti. Bandėme sutelkti visa tai, kas šiuo metu buvo įmanoma. Tebus ši knyga maža dalelė JAV lietuvių išeivijos istorijos. Reikia tikėtis, kad visi, kurie vartė ar vartys šį leidinį, pajus, kokius didelius ir reikšmingus darbus mūsų tautiečiai, atvykę į Ameriką, dirbo ir kaip jų ryžtingi norai išlaikyti lietuvybę, religiją bei tradicijas buvo įkūnyti pastatuose, kuriuose jie būrėsi, kaip jie meldėsi, mokė ir mokėsi bei garbino savo tėvynę ne tik žodžiais, bet ir darbais.

2006 metais JAV LB Kultūros tarybos pasiaukojimu galėjome išleisti istorinę  knygą „Lietuvių pėdsakai Amerikoje“, tačiau didžioji padėka priklauso knygos redaktorei, žurnalistei Audronei Škiudaitei, kuri pasiaukojo, palikdama savo šeimą Lietuvoje, atvyko į Ameriką, kartu su organizatorėmis keliavo po lietuvių telkinius, užrašydama kiekvieną pasitaikiusią lietuvišką kampelį, šventovę, klubą ir grįžusi į namus viską surašė. Taip nelengvai gimė knyga.

Knygą skyrėme Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 15 metų sukakčiai.

Žurnalistė A. Škiudaitė yra ypatinga lietuvė žurnalistė, supratusi lietuvių išeivių darbus svetimame krašte, su kuria dirbti yra garbė ir malonumas. Su ja bendradarbiaujant man teko išleisti 5 knygas.