Kaip išgyvenome Sausio 13-ąją Niujorke

Laima Vincė

Tuo metu pasaulio žvilgsniai buvo nukreipti į Vidurio Rytus, o ne į Europą, ne į Lietuvą. 1990 metų kovo 11-ąją Lietuva buvo paskelbusi de facto nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, bet dar nebuvo sulaukusi de jure pripažinimo pasaulyje. Niekaip negalėjau širdyje priimti, kaip atsiradus progai ir galimybei pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, tuometinis JAV prezidentas George’as Bushas to nepadarė, nors beveik pusę šimtmečio Jungtinės Valstijos laikėsi nuostatos, jog Lietuva yra okupuota Sovietų Sąjungos. Juolab kad lietuviai savo siekį išreiškė demokratiniu būdu per deputatų rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą.

Nors Billas Kelleris ir kiti “New York Times” žurnalistai objektyviai aprašė Lietuvos siekius tapti nepriklausoma valstybe, amerikiečių žiniasklaidoje buvo daug rašoma ir apie tai, neva visapusiškai neremiant naujojo JAV draugo Michailo Gorbačiovo, būtų išardytas regiono stabilumas. Spaudoje atsirado ir įvairių neadekvačių palyginimų. Pvz., Lietuvos žmonių noras ir istorinė valia atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos buvo lyginami su Vermonto valstijos pasiūlymu atsiskirti nuo JAV. Esą tai – ekstremalių keistuolių įnoriai, o ne tautos istorinė valia, išreikšta taikiu, demokratiniu būdu.

1991 metų  sausio 12-osios išvakarėse ėjau miegoti nerimaudama. Kuveito okupacija, Irako rengimasis invazijai, JAV grasinimai atsakyti karu… Atrodė, kad nebus kitos išeities, būsime įvelti į karą, gal net į Trečiąjį pasaulinį. Tą naktį Niujorke užmigau įsibaiminusi dėl pasaulio ateities.

Paryčiais mane pažadino skambutis. Mano draugė, Niujorko lietuvė Monika Vygantaitė, greitakalbe pranešė, kad Lietuvoje pralietas kraujas, Sovietų Sąjungos karinės pajėgos puolė Vilniaus televizijos bokštą, parlamentą. Po to ji pranešė, kad rengiama demonstracija prie Sovietų Sąjungos atstovybės Manhetene, pasakė adresą, atsiprašė, jog turi skubiai paskambinti ir kitiems JAV lietuviams, kad žmonės laiku suspėtų nuvažiuoti į demonstraciją.

Iš karto paskambinau savo seneliams. Mano senelis Anicetas Simutis buvo ilgametis pirmos Nepriklausomos Lietuvos generalinis konsulas Niujorke, diplomatas egzilėje. Senelis liepė greitai atvažiuoti, kad kartu automobiliu nuvyktume į demonstraciją. Išskubėjau pas juos besijaudindama dėl Lietuvos ateities, dėl Lietuvos žmonių, dėl savo draugų Lietuvoje likimo.

Beje, 1988-1989 metais studijavau Vilniaus Universitete, nors mano gyvenimo universitetu tapo mitingai ir dalyvavimas istorikų folkloriniame ansamblyje. Išgyvenau Lietuvos atgimimo stebuklą ir, tikriausiai, tai buvo šviesiausi mano gyvenimo metai. Nepraleidau nė vienos demonstracijos, nė vieno mitingo, dalyvavau ir rugsėjo 29-ąją Lietuvos laisvės lygos organizuotame mitinge, kuris baigėsi „bananų baliumi“.

Kai pasiekėme gatvę priešais Sovietų Sąjungos atstovybę, senelis A. Simutis iškart užlipo ant pakylos ir rėžė stiprią, tvirtą kalbą. Jis pasmerkė okupantus, priminė apie žmogaus teises.

Ir anksčiau slapta galvojau, kad seneliui tvirtumo visuomet kalbėti tiesą ir netapti slidžiu prisitaikėliu suteikė jo žemaitiškos šaknys, vaikystė, prabėgusi kaime Mažeikių rajone. Ir tomis dienomis jo žodžiai pataikė tiesiai ten, kur reikėjo: “Okupante, lauk!”

          Tačiau stovėdama tarp plakatus laikančių demonstrantų pajutau ir gilų kaltės jausmą, kuris manęs neapleidžia iki šiol. Ką aš čia veikiu? Juk mano vieta Lietuvoje, tarp bendražygių, tarp mano kartos jaunimo, kurie kaip ir aš siekė, kad Lietuva būtų nepriklausoma demokratinė valstybė, kurianti visuomenę pagal savo valią, papročius, tradicijas.

Dairiausi aplinkui ir liūdnai galvojau, ar kas nors mus pastebi. O gal mes protestuojame tik dėl savęs? Buvo sekmadienio rytas. Miestas, kuris niekada nemiega, sekmadienio rytą saldžiai miegojo. Miestą apklojo šaltas žiemos snaudulys, gatvės buvo tuščios, o žvarbus ledinis vėjas, kuris Niujorke košia tarp dangoraižių kanjonų, vis nesiliovė.

Dabar, po 30 metų, suprantu, kad tą rytą surengti demonstraciją ir aiškiai išreikšti Lietuvos palaikymą bei pasmerkti Sovietų Sąjungos smurtą buvo labai svarbu. Tada nebuvo mobiliųjų telefonų, interneto, “Facebook’o”, bet buvo laikraščiai. Istoriniu faktu tapo tai, kad įvyko demonstracija, įrodžiusi, kad mums rūpi Lietuva, mes palaikome jos nepriklausomybę ir skatiname kitus amerikiečius laikytis mūsų pozicijos. M. Gorbačiovas tuo metu JAV buvo labai populiarus – žmonės jį laikė taikdariu, nenorėjo pripažinti, kad jis galėtų įsakyti karinėms pajėgoms pulti beginklius žmones. Mūsų susibūrimas prie Sovietų Sąjungos atstovybės, mūsų žinia iš Lietuvos, nuotraukos, vaizdajuostės įrodė, kad tiesa buvo kitokia, nepatogi.

Po savaitės sulaukiau pluošto laiškų iš Lietuvos. Tą naktį, kai draugai gynė Lietuvos nepriklausomybę, budėjo prie barikadų arba prieš ten eidami ir jausdami, kad galbūt eina pasitikti mirties, man, savo draugei Amerikoje, rašė laiškus. Jie pasakojo, kas Lietuvoje tomis dienomis vyko, ką matė ir jautė, galbūt galvodami, kad tą žinią gavusi JAV padės, jei Sovietų Sąjungos kariuomenė Lietuvą atskirs nuo pasaulio, jei prasidės deputatų žudynės ar kitokios represijos. Kai kuriuos laiškus įtraukiau į savo knygą “Lenino galva ant padėklo” kaip siužeto apie tai, kas vyko po to, kai iš Lietuvos išvažiavau atgimimo įkvėpta, pačiame jo įkarštyje, tęsinį.

Noriu ir čia pasidalinti vienu tų laiškų. Nors jau prabėgo 30 metų,  Sausio 13-oji man, kaip ir jums, sukelia daug jausmų, o svarbiausia – siekį išsaugoti demokratinę laisvą Lietuvą, kurią kuriame kartu.

Laiškas iš Lietuvos

 1991 m. sausio 13-oji

Miela Laima,

Rašau tau visiškai nesitikėdama, kad kada nors šis laiškas tave pasieks. Kiek žinau, visos sienos uždarytos. Mes praradome bet kokį ryšį su išorės pasauliu. Jaučiuosi taip, tarsi rašyčiau į tuštumą. Jei tik galėtum girdėti, Laima, tikrai mus suprastum. V. Landsbergis kviečia žmones gyva grandine apjuosti parlamentą. Šiąnakt vėl išeisime. Man nusispjauti, kad jie cenzūruos šį laišką. Kalbėsiu ką noriu. Vakar, prieš išeidama į demonstraciją, išsiploviau galvą, išsiskalbiau drabužius. Sutvarkiau knygas, savo daiktus. Dienoraštyje užrašiau laiką ir dieną. Tam, kad jeigu negrįžčiau, liktų įrašas, liudijantis, jog gyvenau ir kad tai buvo mano paskutinės ramios akimirkos šioje žemėje. Taikiai snigo. Visas pasaulis buvo užklotas baltais kauburiais, nelyg kapai. Staiga mane sukrėtė mintis, koks absurdiškas šis pasaulis. Štai jis, tyliai krintantis sniegas, visuotinė ramybė ir žmonės, kurie ką tik atšventė Kalėdas, Naujuosius metus, pasiryžę vienas Dievas težino kam. Mačiau, kaip visame Vilniuje žmonės stato kryžius. Tūkstančiai žmonių, jaunų ir senų, klūpo ant sušalusio grindinio, meldžiasi, dainuoja, degina žvakeles. Esu tikra, kad pagaliau prasidėjo pasaulio pabaiga…

Trumpai apie autorę

Laima Vincė – Amerikos lietuvių rašytoja, poetė, menininkė, visuomenės veikėja, visą gyvenimą darbavosi JAV Lietuvių bendruomenės ir Lietuvos labui. Šiuo metu gyvena Lietuvoje. Ji daug metų mokytojavo stovykloje Neringoje, Lietuvoje augino tris savo vaikus. Laima Vincė yra didelė Lietuvos patriotė, Aniceto Simučio, ilgamečio Lietuvos generalinio konsulo New York ir pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės ambasadoriaus prie Jungtinių Tautų, vaikaitė. Daugiau  https://lt.laimavince.com