Nuo darbo bitučių iki lietuvybės geno
Patrauklus, informatyvus ir nepretenzingas “JAV Lietuvių Bendruomenės Naujienlaiškis”. Jį sukūrė ir redaguoja Loreta Timukienė. Man ji tarsi simbolizuoja kūrybingą ir nepavargstančią darbo bitutę. Jos pastangų dėka turime visą eilę visuomenininių projektų ir planų ateičiai. Vienas iš jų yra “Lietuvybės genas”, kuris buvo sumanytas JAV Lietuvių Bendruomenei švenčiant savo 70-metį. Loreta šį projektą stumia į priekį kartu su Sigita Barysiene iš Los Angeles, pastaroji yra JAB LB Krašto valdybos sekretorė. ”Prisikalbinome kelias rašančias – Laimą Apanavičienę, Ireną Valys, Živilę Simeonidis, Violetą Gedgaudienę. Tekstus redaguoja Birutė Papartienė, ji iš Lietuvos, Janina Udrienė irgi prisideda pries šio ‘geno’ gyvavimo… Galvojome, kad tas istorijas rinksime tik Bendruomenės 70-mečiui, bet dabar sutarėme tęsti ir toliau…”, man aiškino Loreta. Ji taip pat paminėjo, kad šiuo projektu susidomėjo Lietuvos nacionalinis muziejus, kuris kviečia prisidėti su savo istorijomis prie būsimos jų parodos “Mano migracijos istorija”.
Iki šiol surinktos istorijos yra patalpinos JAV LB tinklapyje: https://javlb.org/istorijos. Ten jau yra 39 asmenų istorijos, pavadintos “Lietuvybės genas”. Ten nėra nei žodžio apie mūsų darbščiąją bitutę Loretą. Įdomiu sutapimu, internete netikėtai radau įdomų ir išsamų straipsnį apie Loretą (“Kupiškėnų mintys”, 2021.11.25) ir pagalvojau, kad kitoje pusėje Atlanto apie ją žino daugiau negu mes. Dabar radau progą Loretą pakalbinti.
Buvo įdomu skaityti, kad pagrindinė jūsų veikla yra viešieji ryšiai. Ne per seniausiai buvote viena iš “Draugo” redaktorių. Kaip derinate dabartinio darbo ir visuomeninės veiklos reikalavimus?
Jau kelinti metai dirbu viešųjų ryšių ir komunikacijos srityje, tai tikrai įdomus, kupinas kasdieninių iššūkių darbas. Turiu galimybę bendrauti su įvairių profesijų žmonėmis, tenka mokytis naujų dalykų. Be abejo, darbo laikraštyje ,,Draugas“ patirtis čia irgi praverčia, ypač branginu tas kasdienines pamokas keletą metų dirbant redakcijoje kartu su Dalia Cidzikaite, Laima Apanavičiene, Dalia Sokiene, Ina Stankevičiene, Onute Gintautiene ir Jonu Kupriu. Tuo metu šis seniausias be pertraukos pasaulyje leidžiamas lietuviškas laikraštis išeidavo penkis kartus per savaitę, tad darbo visiems buvo per akis. Buvau atsakinga už titulinį puslapį, taip pat ruošdavau politikos ir ekonomikos apžvalgas, kurioms buvo skiriama po visą puslapį. Šalia to rašiau straipsnius, ruošiau interviu, maketavau savo redaguojamus puslapius, tvarkiau renginių kalendorių. Visos trys redaktorės draugiškai pasidalinusios lankydavomės lietuviškuose renginiuose, o jų Čikagoje, kaip žinia, tikrai netrūksta. Tokiu būdu susipažinau su plačia ir įvairiasluoksne Amerikos lietuvių veikla, neseniai atvykus iš Lietuvos teko daug naujų dalykų atrast, išmokt, suprast. Jau nekalbu apie tas ne pačias lengviausias patirtis, kurios užgrūdino ir leido suprast, kad ir po šiuo dangum pasitaiko ne tik saulėtų, bet ir apniukusių dienų.
Šiandien šalia pagrindinio darbo esu JAV Lietuvių Bendruomenės administratorė, taip pat redaguoju šios organizacijos Naujienlaiškį, prisidedu prie tokių projektų kaip jūsų minėtas istorijų ciklas ,,Lietuvybės genas“, Idėjų mugė, lietuviškų kapinių tvarkymo projektas ,,Šaknys“, Lietuvių išeivijos studentų stažuočių (LISS) programa, Socialinių paslaugų skyriaus Pasaulio lietuvių centre įkūrimas. Penktadienio vakarais dėstau lietuvių kalbą Maironio lituanistinės mokyklos devintokams ir abiturientams, o šeštadieniais lietuvių kalbos mokau amerikietį teisininką, besižavintį mūsų šalimi ir užsibrėžusį išmokti laisvai kalbėti lietuviškai.
Į jūsų klausimą apie darbo ir visuomeninės veiklos derinimą galėčiau atsakyt taip – mano gyvenime riba tarp šių dviejų veiklų tarytum išsitrynusi, kadangi atvykus į Ameriką palaipsniui vis didesnę laiko dalį užėmė darbai, susiję su lietuviška veikla, o joje, kaip žinom, įprastas darbo laiko skaičiavimas negalioja. Taip buvo ir dirbant ,,Drauge“, kuriame darbo valandos nesibaigdavo užvėrus redakcijos duris, tą patį galėčiau pasakyt ir apie darbą Lituanistikos tyrimo ir studijų centre, ir apie žurnalo ,,Naujienos“ leidybą, ir apie visas kitas veiklas lietuvių bendruomenėje. Taip jau yra – priklausau tai kategorijai žmonių, kuriems niekaip neišeina dirbti ,,nuo skambučio iki skambučio“.
Dabar pradėkime nuo pradžios. Kokie iškiliausi momentai prisimena iš jaunystės?
Turbūt nieko naujo nepasakysiu, kad daugumai mums jaunystės ir vaikystės prisiminimai – patys šviesiausi, spalvingiausi, kadangi tas laikas kupinas savęs išbandymų, naujų atradimų ir įdomiausių patirčių. Gana dažnai prisimenu tą nerūpestingą laiką, praleistą gimtajame Kupiškyje, kur gyvenau iki išvykstant į Vilnių, vėliau ten sugrįžau dirbti, ištekėjau, auginom du mūsų sūnus. Į gimtinę skrendu kasmet, sugrįžusi nekantrauju susitikt su draugais, bendraklasiais, smagu pabūt kartu, prisimint drauge praleistą laiką. Besikalbant su mama ar sese irgi dažnai užplūsta priminimai, kartais jie būna labai ryškūs, tarytum pagardinti nepakartojamu vaikystės namų skoniu ir kvapu. Sugrįžus į Vilnių visuomet traukia užsukti į Vilniaus universitetą, praeiti šimtą kartų išvaikščiotais kiemeliais, na, o senamiesčio nesibaigiančiais prisiminimų labirintais galėčiau klajot iki pat paryčių. Tačiau didžioji dalis širdies liko Kupiškyje, kur visuomet traukia sugrįžt ne tik mintimis – ten gyvena mama, draugai, giminės.
Sekė mokslas, šeimos sukūrimas ir kita pusė Atlanto. Čia atvykus, atrodo, kad energingai įsijungėte į lietuvišką veiklą visam laikui. Bent suglaustai, kokie buvo tos veiklos iškiliausi momentai ir atsiekimai?
Laimėjus Žaliosios kortos loterijoje ir su šeima atvykus į Ameriką, mus labai draugiškai priėmė geri pažįstami, kurie padėjo čia įsikurt, susitvarkyt buitį, pamažėle susipažinom su daugiau čia gyvenančių lietuvių. Jau pirmais metais pasiprašiau dirbti Čikagos lituanistinėje mokykloje, kurioje šeštadieniais pradėjo mokytis ir abu mūsų sūnūs. Dėsčiau lietuvių literatūrą, keletą metų buvau direktorės pavaduotoja, tad irgi netrūko iššūkių ir įvairiausių naujų patirčių. Išėjusi iš ten sakiau, kad dabar tai jau tikrai džiaugsiuos savo laisvais savaitgaliais. Bet džiaugtis teko neilgai – po poros metų sulaukiau Godos Misiūnienės, Maironio lituanistinės mokyklos direktorės skambučio – trūkstant lietuvių kalbos mokytojų ji kvietė bent laikinai ateit mokytojaut. Po ilgų atsikalbinėjimų sutikau, ir tas ,,laikinai“ tęsiasi jau penkti metai. Meluočiau sakydama, kad į mokyklą einu prieš savo valią – nors po pamokų, kurios vyksta penktadieniais po ilgos darbo savaitės, namo sugrįžtam vėlai vakare, bet man patinka dirbti su vaikais, čia praverčia pedagoginio darbo patirtis Lietuvoje, kur dėsčiau lietuvių kalbą ir literatūrą.
Apie Lietuvių Bendruomenės veiklą dirbdama ,,Drauge“ ir lankydamasi lietuviškuose renginiuose jau žinojau, bet tik daugiau įsitraukusi į jos darbus supratau, kokia ta veikla plati ir niekada nesibaigianti. Per keliolika metų teko būt įvairiose pareigose, didelį įspūdį padarė DP (displaced persons) kartos pasišventimas lietuvybei. Pastaruoju metu jų darbus tęsia daugiausiai trečiabangiai, ta veikla įgauna naujas formas. Kartu kai kur buriasi ir naujos bendruomenės, jos kuria savo tradicijas.
Prieš keletų metų Sigitos Šimkuvienės pakviesta atėjau į Krašto valdybą ir būdama atsakinga už informaciją pasiūliau leisti žurnalą, kadangi organizacija turėjo spaustuvę, bet iki tol neturėjo savo leidinio. Taip atsirado ,,Naujienos“, kuriose rašėme apie JAV Lietuvių Bendruomenę, jos žmones. Be leidinio redagavimo teko rūpintis ir kitais reikalais – žurnalo išsiuntimu, prenumeratomis, reklama. Darbo buvo daug, tačiau nuoširdžiai tikiu, kad buvo verta – turime užrašytą organizacijos istoriją, kuri liks ir ateičiai. Prieš keletą metų profesorius Juozas Skirius, rinkdamas medžiagą savo knygai ,,JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918–2018 metais”, džiaugėsi ,,Naujienose“ radęs vienoje vietoje surinktą informaciją apie Lietuvių Bendruomenės veiklą. Kitu atveju visą tą medžiagą tektų rankioti po gabaliuką interneto platybėse. Mažėjant prenumeratorių skaičiui ir kylant leidybos įkainiams nuspręsta vietoj popierinio leidinio leisti JAV Lietuvių Bendruomenės Naujienlaiškį, norėdami pasiekt kuo daugiau JAV lietuvių jį leidžiame lietuvių ir anglų kalbomis. Naujienlaiškis pasiekia prenumeratorius kas mėnesį, o renkant informaciją, redaguojant, tvarkant korektūras, bendraujant su Lietuvoje gyvenančiu maketuotoju ir rūpinantis prenumeratų augimu tenka praleist nemažai laiko, bet vėlgi tame matau prasmę – rašomas išeivijos veiklos metraštis, na, o socialiniuose tinkluose plūstantis informacijos srautas po keleto ar keliasdešimt metų turbūt nebus taip lengvai surankiojamas. Visi šie projektai nebūtų įmanomi be šaunių bendraminčių, juos labai vertinu.
Kaip ir lazda, visuomeninė veikla turi du galus. Kas ateina į galvą girdint šį teiginį?
Sakyčiau, jame yra tiesos. Iš vienos pusės – tokia veikla teikia džiaugsmo, kai kartu pasiseka nuveikt ką nors gražaus ir prasmingo, kai sutinki žmones, su kuriais turi tiek daug bendro, su kuriais galima įveikt pačius didžiausius kalnus. Iš kitos pusės –tokia veikla atima labai daug laiko, tenka daug ko atsisakyt, kartais numuša ūpą nepamatuota kritika, o ypač – neatsakingumas. Tačiau tokie dalykai neužgožia, jeigu dirba gera komanda, turinti stiprią motyvaciją ir šaunius lyderius. Ir lietuviškame gyvenime turim puikių tokios veiklos pavyzdžių – mūsų šventės, renginiai, lietuviškos mokyklos, jaunimo projektai verti paties geriausio įvertinimo, o tuos darbus dirbantys žmonės – kuo nuoširdžiausios pagarbos.
Aš pati tokioje veikloje labiausiai vertinu galimybę dirbt ir bendraut su plačiai po pasaulį išsibarsčiusiais lietuviais ir tą nepakartojamą jausmą, jog ir būdami toli nuo Lietuvos esame jos dalis.
Jeigu atsirastų geradaris su milijonu doleriu ir prašytų jūsų patarimo, kaip ir kur tą auką lietuviškiems reikalams nukreipti, ką patartumėte?
Jeigu kalbėtumėm apie visą JAV lietuvių bendruomenę, tai tokia suma neatrodytų labai didelė, kadangi mūsų čia yra tikrai daug, skaičiuojant visų bangų lietuvius susidarytų šešiaženkliai skaičiai. Galvoju, kad šiandien prasminga investicija būtų įkurti dar vieną lietuvišką stovyklą, panašią į Dainavą ar Neringą. Pažiūrėkim, kiek ten gražaus ir prasmingo vyksta, daug kas šiose stovyklose kaip niekur kitur pajunta savo lietuviškas šaknis, kai kam šiose stovyklose praleistas laikas primena atostogas Lietuvoje, būtų sunku suskaičiuot, kiek lietuviškų draugysčių prasidėjo būtent Dainavoje ar Neringoje! Apie tokią galimybę įkurt dar vieną stovyklą jau ne kartą esame kalbėję, tačiau to dosnaus geradario vis dar laukiam…
Nežinau, ar darbščiosios bitutės turi laiko sau – savo pomėgiams bei atgaivai. Taip pat nieko nežinau apie jūsų laisvalaikio atgaivą, džiaugsmus. Kas duoda pasitenkinimo ir naujos energijos ateities užmojams?
Galiu taip pasakyt – nors ir kaip bebūtumėm užsiėmę, jeigu gerai suplanuosim savo laiką, jame tikrai atsiras laiko ir poilsiui. Iš tiesų taip ir turėtų būt, nes nepailsėjus ir nepravėdinus galvos būtų sunku dūgzti lyg bitutei. Aš geriausiai pailsiu gamtoje, kiekvieną dieną stengiuos nors pusvalandžiui ištrūkt pasivaikščiot, o savo atostogas skiriame kelionėms.
Pirmais gyvenimo Amerikoje metais kiekvieną vasarą visa šeima grįždavom į Lietuvą – nebuvo net minties, kad gali būt kitaip. Vėliau norėjosi pamatyt ir Ameriką, kartu su vaikais atostogoms rinkdavomės vis kitą vietą. Esame apkeliavę didžiąją dalį valstijų, ypač žavimės nacionaliniais parkais, kurių grožį sunku nupasakot – reikia pamatyt. Neseniai su vaikais keliavom po Arizoną, kur gyvena mūsų jaunesnysis sūnus. Jis labai mėgsta būt gamtoje, gyvendamas Arizonoj per porą metų yra apkeliavęs daugybę ten esančių nuostabaus grožio vietų, tad šįkart turėjom puikų savo kelionės vadovą. Mėgstu skaityt knygas, vaikystėje visai šalia mūsų namų buvo biblioteka, kurioje mano neperskaitytų knygų buvo likę nedaug. Tikriausiai iš dalies dėl šios meilės knygoms savo studijoms pasirinkau lietuvių filologiją. Gaila, bet dabar savo valandos laukiančių knygų krūvelė nemažėja, tačiau vis viliuosi, kad tos ilgos atostogos su knyga rankose – jau ne už kalnų…
Daug šviesių akimirkų ir geros energijos dovanoja laikas su draugais. Dvylika šeimų esame susibūrę į ,,Alatėjos“ klubą, kurio veikla – ne tik labdarai skirti renginiai, bet ir bendros šventės, kelionės, smagūs pasibuvimai kartu.
Ar turėtumėte kokių pageidavimų lietuviškai visuomenei?
Nesijaučiu turinti teisę ko nors pageidauti, nebent tik galiu pasidalinti keliomis įžvalgomis. Pirmiausia be galo džiaugiamės ir didžiuojamės tais žmonėmis, kurie atiduoda tiek daug savęs lietuviškai veiklai gyvendami toli nuo Lietuvos – čia matau mūsų stiprybę ir dar daug neišnaudotų galimybių. Lietuviškoje veikloje būdama keliolika metų galiu daryt išvadą – ši veikla būtų žymiai platesnė ir į ją būtų daug lengviau įsitraukti mums, vadinamiems trečiabangiams, jeigu joje aktyviau dalyvautų ne tik DP kartos žmonės, bet ir jų vaikai, anūkai. Juk dažniausiai bendrą kalbą žymiai lengviau randam su bendraamžiais, tos pačios kartos žmonėmis, nors ir užaugusiais skirtingoje aplinkoje.
Dar vienas dalykas, kas dažnai stabdo platesnę lietuvišką veiklą – įsitikinimas, kad lietuvybė yra duotybė, dėl kurios nieko nereikia daryti. Laimei, turime nemažai mąstančių kitaip – ,,Kas, jeigu ne aš, tai padarys?“ Būtent tokių žmonių dėka ir plaukia į priekį per audringus pasaulio vandenis tas mūsų lietuviškas laivas, įvairiausioms veikloms buriasi lietuvaičiai, matom, kiek daug gražių ir prasmingų dalykų vyksta. Gimsta puikios iniciatyvos, į bendruomenę ateina nauji žmonės su originaliomis idėjomis ir entuziazmu, ypač smagu dirbt su mūsų šauniu jaunimu. Taigi lietuvybės genas yra tikrai gajus, ir kuo daugiau mūsų jį savyje pajusime, jį puoselėsime ir didžiuosimės, tuo stipresni būsime.
Ačiū už pasidalinimą ir pabuvimą kartu su gerbiamais skaitytojais!
Kalbėjosi Romualdas Kriaučiūnas