70 Metis – 70 Istorijų – Angelė Nelsienė

A.Nelsienė: „Apie LB prasmę ir būtinumą išlaikyti lietuvybę sužinojau iš tėvų“

         

Laima Apanavičienė

 

Apie Angelės Barkauskaitės-Nelsienės (Angela Nelsas) darbus „vardan tos Lietuvos“ būtų galima parašyti knygą. Ji – buvusi JAV valdžioje aukštai vertinamo BAFL (Baltic American Freedom League) kelių kadencijų prezidentė, pirmoji viceprezidentė, „Baltic Caucus“ JAV kongrese steigėja, daugelį metų buvusi JAV Lietuvių Bendruomenės (LB) Vakarų apygardos, JAV LB Tarybos prezidiumo pirmininkė, Seimo ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) išeivijos reikalų komisijos narė.

Už asmeninį indėlį plėtojant Lietuvos ryšius su JAV ir Lietuvos pakvietimo į NATO proga prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo A. Nelsienę „Atminimo ženklu“. Ji buvo pagerbta Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, NATO žvaigžde-medaliu, aukščiausiu Latvijos medaliu už pagalbą stojant į NATO, JAV prezidento George`o Busho, JAV kongreso narių ir senatorių padėkomis bei daugeliu kitų apdovanojimų.

Apie jos įvairiapusę lietuvišką veiklą kalbamės su gerb.  Angele Nelsiene.

 

– Anokia paslaptis, kad lietuvybė, tautiškumas pirmiausia puoselėjami šeimoje. Ar sutinkate su šia nuomone?

Gimiau patriotiškoje, visuomeniškoje, katalikiškų pažiūrų Suvalkijos ūkininko Ciprijono ir Petronėlės (Guogaitės) Barkauskų šeimoje. Per pirmąją sovietų okupaciją mūsų šeima buvo tremiamųjų į Sibirą sąraše, todėl 1944 metais, artėjant antrajai sovietų okupacijai, palikome tėviškę arklių traukiamais vežimais.

Kelionė į Vakarus buvo ilga ir varginanti, o 1949-aisiais, po šešerių metų nežinios ir laukimo, mums buvo leista emigruoti į Ameriką. JAV katalikų šalpos organizacija mus nuvežė į Virginia valstiją, vėliau persikėlėme į Chicago.

Meilę lietuviškai kilmei ir paveldui tikrai kilo iš šeimos. LB prasmę ir reikalingumą išlaikyti lietuvybę toli nuo tėvynės supratau iš tėvų ir prelato Mykolo Krupavičiaus, jis buvo tėvelio draugas. Tėvelis domėjosi politika, kasdien būtinai, kaip Šventąjį Raštą, skaitydavo laikraštį „Draugas“, mamytė mėgo literatūrą, filosofines knygas, Antano Maceinos kūrybą. Visa, kas susiję su žeme ir Lietuva, perėmiau iš savo tėtės. Jam nieko nebuvo brangesnio už Lietuvos žemę, tikėjimą, mūsų dainas ir gražius kaimyniškus santykius. Šviesus kaimo gyvenimo įvaizdis ir lėmė, kad užaugau didžiuodamasi savo lietuviška kilme ir brangindama viską, kas lietuviška. Jaunystėje dalyvavau skautų ir ateitininkų veikloje, dainavau ir šokau Chicago lietuvių operoje. Visas mano ir mano šeimos gyvenimas susijęs su vienokia ar kitokia lietuviška veikla. Su vyru Romu šeimoje puoselėjame lietuvybę, jos dvasia užauginome tris dukras – Audrą Narbutienę, Renatą Paulienę ir Ingą Rugenienę. Visos dukros yra sukūrusios lietuviškas šeimas, jos ir jų vaikai dalyvauja ateitininkų veikloje. Turime dešimt anūkų, jie taip pat kalba lietuviškai, šoka tautinių šokių ansambliuose. Pusė jų lankė lietuviškas mokyklas, o šeši net dalyvavo Baltimorės Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventėje. Džiaugiamės, kad mūsų vaikaičiai mielai lankosi Lietuvoje.

 

– Kaip įsitraukėte į JAV LB veiklą? Nebuvo gi taip, kad vieną rytą pabudusi nutarėte: „Būsiu visuomenininke, dirbsiu lietuvybės labui“. Kas buvo tie žmonės, kurie paskatino žengti pirmuosius žingsnius visuomeninės veiklos keliu?

Į visuomeninę veiklą  įsitraukti mane paskatino trys žmonės: Los Angeles šeštadieninės lituanistinės mokyklos direktorius Vladas Pažiūra, pasiūlęs dirbti mokykloje ir Bendrajame Amerikos lietuvių fonde, žurnalistas ir rašytojas Juozas Kojelis ir, žinoma, mano vyras Romas, kuris pats buvo veiklus visuomenininkas gyvendamas Omaha (Nebraska) ir vėliau – California.

Santa Monica (California) apylinkės pirmininkas Juozas Kojelis, susitaręs su mano vyru Romu, kuris jau anksčiau buvo Los Angeles apylinkės pirmininkas, įtraukė mane į JAV LB Vakarų apygardos valdybą. Valdyba tuoj pat paskyrė mane į vicepirmininkės pareigas. Taip ir ėjau iki pirmininkės, ir iki JAV LB Tarybos prezidiumo narės, ir Tarybos prezidiumo pirmininkės kėdės! Buvau pirma moteris, išrinkta JAV LB Tarybos prezidiumo pirmininke.

 

– Dirbote ir daugelyje kitų organizacijų?

Ilgus metus buvau ne tik JAV LB Vakarų apygardos, bet  ir kelių kitų organizacijų pirmininkė. Lygiagrečiai visuomenės buvau išrinkta (iki šiol tebesu) PLB Seimo narė. Čia esu ėjusi įvairias pareigas: buvau Garbės teismo narė, Kontrolės komiteto pirmininkė, Ginčų komiteto (vėliau pavadinto Konfliktų komitetu) narė ir pirmininkė.

V. Pažiūra prikalbino mane įsitraukti į BALF’o organizaciją (Bendrą Amerikos lietuvių šalpos fondą), įsteigtą  ankstesnių emigrantų lietuviams pabėgėliams Vokietijoje šelpti. Sutikau, nes mano seneliai Guogai, jų sūnus Antanas ir dvi dukros su šeimomis buvo ištremti į Sibirą, o ši organizacija, kurios pirmininkė JAV buvo ankstesnės kartos Amerikos lietuvė Marija Rudienė-Rudis, rado būdų šelpti Sibiro tremtinius, miško brolius ir pogrindžio aktyvistus, kalinius. V. Pažiūra buvo įtaigus asmuo, jis prikalbino vesti BALF’o renginius. Rengdavome koncertus, o surinktas lėšas skirdavome politiniams kaliniams, Sibiro tremtiniams, Lietuvoje kalinamiems disidentams šelpti. Fonde dirbau iki pat jo uždarymo 2008 metis.

1987-aisiais J. Kojelis įtraukė mane į „Baltic American Freedom League“ (Amerikos Baltų Laisvės Lyga, Inc.) – politinę, nepartinę, pelno nesiekiančią organizaciją. Ją 1981 metais įsteigė J. Kojelis, padedamas sūnaus Lino, ir pakvietė latvius ir estus bendrai veiklai. Pasinėriau į Lietuvos laisvinimo bylą ir su tuo susijusius  didelius politinius projektus bei darbus. Daug bendruomenininkų ir visuomenininkų mus palaikė, prašomi prisidėjo prie veiklos. Tiesa, kai kurie JAV LB  vadovai mane ir mano veiklą kritikavo, trukdė, pajuokė, nes patys gal nenorėjo, nesugebėjo arba net pavydėjo. Nemeluosiu, išgyvenau daug „įkandimų“.

Taip pat dirbau California lietuvių radijuje programos redaktore ir pranešėja. Darbas radijuje nebuvo lengvas, bet man labai patiko. Buvo puiki darbo grupė ir mes visi nuoširdžiai stengėmės. Dabar esu garbės narė.

Taigi, mano visuomeninės veiklos etapą sudarė darbai švietimo, šalpos ir informacijos srityse.

 

– Nėrėte į visuomeninę veiklą, o tuo metu buvote trijų dukrų mama?

Kažkaip pamažu visa šeima įsitraukėme į lietuvišką veiklą. Daugiausia bendravome su lietuviais. Sekmadieniais važiuodavome 40 mylių į Los Angeles Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčią.

Dukros Audra, Renata ir Inga mokėsi lietuviškoje mokykloje, aš joje dirbau. Vyras Romas buvo išrinktas tėvų komiteto pirmininku, tad visa mūsų šeima šeštadienius leisdavome lietuviškoje aplinkoje. Dukros dar lankė skaučių sueigas, vėliau – ateitininkų susirinkimus. Dar vėliau jos pradėjo šokti ir dainuoti Onos Razutienės įsteigtame „Spindulio“ ansamblyje…

Man būnant JAV LB Vakarų apygardos pirmininke, O. Razutienė buvo mūsų valdyboje ir mane nuolat kviesdavo atidaryti ansamblio renginius, jaunimo šventes. Vėliau tų švenčių programas pakvietė vesti mano dukras Audrą ir Renatą.

          Su „Spindulio“ ansambliu autobusu keliavau į tolimą Spokane miestą Oregon valstijoje, į pasaulinę parodą („World Fair“). Buvau programos vedėja-pranešėja ir atsakinga už techninės dalies  sklandumą. Ateityje niekada nebeprisiėmiau šios pareigybės!

 

– Jūsų veikla rodo, kad esate atkakli ir darbus siekiate padaryti iki galo. Iš kur šios Jūsų būdo savybės?

Nuo pat vaikystės man ir sesėms Aldonai (Stropienei) ir Romai (Papartienei) tėvai skiepijo ne tik tikėjimą, meilę Tėvynei ir tiesą, bet ir atsakingumo savo veiksmams būtinybę ir svarbą. Tėvelis savo ar kitų pažadą vertino kaip pasirašytą sutartį. Man buvo labai svarbu, kad mano siekiamas tikslas būtų prasmingas ir teisingas. O tada jau visomis jėgomis dirbau, kad tą tikslą pasiekčiau, ar duotą pažadą tesėčiau, nenuvilčiau savo bendradarbių ir visuomenės, kurios dauguma mano darbus rėmė ir manimi pasitikėjo. Tarp jų buvo daug žymių ir Lietuvai nusipelniusių asmenybių, didžių poetų ir rašytojų, visuomenės veikėjų, muzikų ir Lietuvos patriotų. Buvo ir ankstesnės kartos lietuvių patriotų palikuonių, amerikiečių žurnalistų, politikų, televizijos programų vedėjų bei jų žurnalistų, buvusių Lietuvos ir JAV prezidentų bei jų patarėjų. Daugumos jų pasakyti įvertinimo, paskatinimo, patarimo ar padėkos žodžiai ir parašyti laiškai man yra didelis turtas, kuris priklauso ir lietuviškai visuomenei, ir pasauliui.

 

– Nemažai laiko atiduota JAV LB Vakarų apygardai. Vakarų apygardai priklausė 7 valstijos. Tada dar nebuvo „Zoom“, nebuvo galima internetu suorganizuoti „GoToMeeting“ konferencijų. Kaip sekėsi koordinuoti darbus? 

Vakarų apygarda plotu buvo didžiausia, bet lietuvių telkiniais nebuvo gausi. Daugiausia lietuvių būriavosi Los Angeles mieste, prie Šv. Kazimiero bažnyčios. Čia parapijos patalpose vyko lietuviški renginiai, šventės.

Dabar, kai viskas jau praeityje, pati stebiuosi (kaip, tikriausiai, ir kiekvienas, žvelgdamas atgal), kaip viską sugebėjau atlikti. Buvau jauna, dirbdavau iki paryčių, kai vyras ir dukros jau miegodavo. Turėjau telefoną, faksą ir laiškus, kurių parašyta tiesiog tūkstančiai… O kur dar savaitgalių linksmi pobūviai pas draugus, gyvenančius net ir už 70 mylių…

Kitą rytą atsikėlus – vėl į parapiją, su dėžėmis lietuviškų staltiesių, lietuvišku  koplytstulpiu ir gėlėmis…

Visi dirbome labai atsidavę, valdybos nariai stengėsi padėti pirmininkams, kuo galėdami. Dažnai skyrėsi pažiūros, bet pajėgdavau jas suderinti ir gerbti. Dirbome sutartinai ir tikrai daug nuveikėme! Apylinkės išsibarsčiusios, bet, kviečiama į Vasario  16-osios minėjimus, niekada neatsisakiau, prašoma visada padėdavau reikalus išspręsti.

Kiekviena apylinkės buvo vis kitokia, todėl ir iššūkiai buvo skirtingi. Kai kuriose jų daugumą jau sudarė mišrios šeimos, todėl ir iššūkiai buvo didesni. Stebino sutuoktinių tolerantiškumas ir parama lietuviškai veiklai. Tokie susitikimai buvo vertingi. 

Visada palankiai vertinau  nepiktybinę  kritiką. Tai padėjo tobulinti veiklą, elgesį ir bendravimą su kitaip mąstančiais ar veikiančiais. Puikiai bendradarbiavau su PLB ir  JAV LB Krašto Valdybos pirmininkais: PLB – Bronium Nainiu, Vytautu Kamantu, Vytautu Bieliausku, Ph.D.;  Krašto Valdybos – Algiu Rugieniumi, Vytautu  Maciūnu, dr. Antanu Razma, Algimantu Gečiu ir pačiomis valdybomis. Apygarda vykdė jų pavestus nurodymus ir darbus, koordinavome savo sumanymus su jais.

Rengėme vadovų susitikimus su Los Angeles visuomene. Surengėme gerai pavykusius didelius renginius – Kultūros šventę (su tuomete JAV LB Kultūros Tarybos pirmininke Ingrida Bubliene), Muzikos premijų šventę (su pirmininke Marija Remiene), atskirų sričių atlikėjų koncertus, šventes, parodas, pranešimus visuomenei ir t. t..

 

– Las Vegas miestas visiems siejasi su žaidimų aparatais, pramogomis, linksmu laiko leidimu. Ir štai žinia – čia įsteigta JAV LB Vakarų apygardos Las Vegas apylinkė. Kaip kilo šis sumanymas? Kaip sekėsi jį įgyvendinti?

Dabar net juokinga ir neįtikėtina ta Las Vegas istorija… Tuo metu buvau kelių valstybės masto visuomeninių ir politinių organizacijų pirmininkė ar vicepirmininkė ir daug laiko leidau Washington, ieškodama paramos Lietuvos nepriklausomybei atkurti, priėmimui į NATO, Vakarų  organizacijas, pagalbos atgaivinant sunaikintą ekonomiką ir visuomenines struktūras. Ieškojau kelių atsukti tris Baltijos valstybes – Lietuvą, Latviją, Estiją – į Vakarus!

Dažnai skraidžiau į Washington ir lankiau įvairaus rango valdžios atstovus. Jų durys nebuvo lengvai atveriamos, reikėjo nuolatinio spaudimo, todėl dukros Renatos uošvis Vytautas Paulius ir mano vyras Romas padarė „sprendimą“: Pauliai išsinuomojo butą netoli Kapitolijaus, o Romas „paaukojo“ mane. Taip pradėjau savo nemokamos „lobistės“ karjerą. Savaitės dienomis lankydavau Kongreso narių ir senatorių kabinetus, o savaitgalius leisdavau pas Renatą  ir  Raimundą bei Vytautą ir Bronę Paulius.

Ieškodama paramos Lietuvai, dėvėdavau įvairių organizacijų  pirmininkės „kepures“ ir dėl to sulaukdavau  daugiau dėmesio, nes atstovavau balsuotojams, gyvenantiems įvairiose valstijose. Trūko Nevados…

Taip sugalvojau ten steigti lietuvišką apylinkę!  Tačiau maža bėda – Nevadoje tebuvo tik saujelė lietuvių ir nė vienas jų nesutiko būti pirmininku ar pirmininke. Los Angeles daug kas iš manęs tyčiojosi, gal todėl atkakliai įtikinėjau, kad steigsiu tą apylinkę. Su Romu nuvykome į Las Vegas, bet nepavyko nieko prikalbinti.

Prieš išvykdami namo, sustojome „Ceasars Palace“ „laimės ieškoti“. „Bet ir čia nesiseka“, – skundėmės vienas kitam lietuviškai. Staiga… lietuviškai mus užkalbino malonus vyras, jis pakvietė kur nors prisėsti, pasikalbėti, o ten supažindino su savo žmona Mary – Amerikos indėne! Kalbėjomės iki paryčių, kartu pusryčiavome, atsidūrėme Yanauskų namuose, ir… Mary Yanauskas sutiko būti Las Vegas apylinkės pirmininke, jeigu aš atliksiu visus steigimo darbus.

Pasakiusi apie tai savo apygardos valdybai, sulaukiau pajuokos, bet tai manęs neatbaidė. Pranešiau, kad kitas apygardos suvažiavimas vyks Las Vegas! Sužinoję apie tai, daug kas kvatojo, kad Nelsienei,, matyt, jau protelis pasimaišė…

O aš pradėjau organizacinius darbus. Pamatę, kad  nepasiduodu, valdybos nariai sutiko man padėti. Pakvietėme svečių: Los Angeles gyvenančius  bendruomenės narius, Jaunimo sąjungos atstovus. Išsinuomojome autobusą ir apie 30 asmenų dainuodami išvykome… Buvo linksma kelionė!

Atvykę į vietą radome Yanauskų  parūpintas geras patalpas. Nustebome, kad į suvažiavimą atvyko Ingrida ir Romas Bubliai, o dar labiau džiaugėmės, kad visi pareigingai dvi dienas dalyvavo suvažiavime!

Šis žingsnis buvo labai reikšmingas, nes negausi bendruomenė lengvai pelnė Las Vegas atstovaujančio kongreso nario ir Nevados valstijos senatoriaus palankumą Baltijos valstybėms. Taigi, sėkme likau patenkinta. Turiu Nevados senatoriaus, JAV Senato pirmininko Harry Reido ir keleto Atstovų Rūmų narių padėkas.

O vieną dieną man paskambino Mary ir pasakė, kad Las Vegas vyks tarptautinė Maisto mugė, tad reikia lietuviško maisto, Lietuvos vėliavos ir tautinių drabužių. Visi mano kolegos juokėsi: „Čia tavo sumanymas“. Tačiau norint, kad iškilūs politikai atkreiptų dėmesį į lietuvius, reikėjo dalyvauti. Drabužiai, batai (o Mary norėjo tik su didelėmis aukso spalvos sagtimis) – surasti, bet Las Vegas nebuvo lietuviškų dešrų ir kopūstų. Prašiau, kad jų paruoštų Los Angeles. O kas nuveš į Las Vegas? Valdyba purtė galvas, ir aš, kaip ir iki šiol, žiūrėjau į Romą… Viskas dėl Tėvynės!!!

Prikrovęs pilną didelio automobilio bagažinę dešrų ir kopūstų, Romas išvyko į  Amerikos lošimų centrą! Sugrįžo jis ne su krepšiu pinigų, bet tik pakvipęs dešromis ir kopūstais. Pasakojo, kad Mary žygiavo nešdama Lietuvos vėliavą, buvo labai išdidi, o žiūrovai daugiausia plojo ir visas dešras bematant išpirko.

Abu su vyru buvome labai laimingi ir apylinkė kurį laiką gyvavo. Tačiau vadovų sveikatai pamažu silpnėjant, apylinkės veikla užgeso. Vėlesnės Vakarų apygardos valdybos jos taip ir neatgaivino.

 

– Ėjote ir JAV LB Tarybos prezidiumo pirmininkės pareigas. Ką nuveikėte šiame  darbe?

Darbų nuveikta nemažai. Noriu paminėti vieną jų. Būdama JAV LB Tarybos prezidiume, sutikau būti Muzikos premijos komiteto pirmininke, kad įtikinčiau narius Muzikos premiją skirti Los Angeles gyvenančiai kompozitorei Giedrai Gudauskienei, kurios ji tikrai buvo verta. Be jos sukurtų dainų jaunimui, jos išleistų plokštelių ir pagalbos „Spindulio“ ansambliui, jos simfonija „Los Angeles vaizdai” buvo  atlikta Los Angeles simfoninio orkestro koncerte. Muzikos šventės rengėjų pakviesta JAV LB vardu  tariau žodį ir pasveikinau kompozitorę.

Ne mažiau  nei šiuo jos kūrinio įvertinimu ji džiaugėsi JAV LB Kultūros Tarybos premija, kurią jai dėl silpnos sveikatos, padedama dukros Dainos, įteikiau jos namuose, dalyvaujant iš Chicago atvykusiai Marijai Remienei. Į įteikimą susirinko Giedros brangiausi bičiuliai ir gerbėjai. Tai buvo tik kuklus muzikės įvertinimas, bet ji taip juo džiaugėsi ir nuolankiai priėmė, nors buvo verta daug daugiau!

Tas įvykis man liko įsimintinas ir svarbus, nes dažniausiai laukiama, kol žmogus iškeliaus pas Dievą… Kiekvieną kartą, kai „Spindulio“ nariai savo šventėje dainuoja jiems parašytą dainą „Šiandien – mūsų šventė“, prisimenu ir matau amžinai jauną ir guvią savo draugę, muzikę ir kompozitorę G. Gudauskienę. Tokia akimirka ir daug panašių  buvo vertos visų pastangų ir laiko…

 

– Kokie to laikmečio įvykiai, susitikimai, renginiai įsiminė labiausiai?

Jų buvo tiek daug, kad neįmanoma visų išvardinti. Jie aprašyti lietuviškoje ir amerikiečių spaudoje, didžiausiuose Amerikos dienraščiuose. Kai kuriuos jų, vykusius lietuviškoje visuomenėje, jau paminėjau.

Svarbiausiu savo pasiekimu ir nuopelnu Lietuvai, Estijai ir Latvijai, laikau JAV Kongreso Atstovų Rūmuose įsteigtą „Baltic Caucus“, kurio nariai  kongresmenai rūpinasi Lietuvos, Estijos ir Latvijos saugumu, ekonomika, abipusiais santykiais su JAV.

Suradau lietuvių kilmės  respublikoną Kongreso narį Johną Shimkus ir prikalbinau jį tapti kartu su demokratu Dennisu Kucinichu šio sambūrio ko-pirmininku. Jie manęs  paprašė būti šio sambūrio atstove ir padėti rasti kuo daugiau Kongreso atstovų, kurie taptų šios organizacijos nariais.

Tam prireikė daug pastangų, nes organizacija nebuvo žinoma. Per trumpą laiką pavyko surasti per 70 narių.  J. Shimkus ir D. Kucinichas  su sambūrio nariais daug pasidarbavo, kad Lietuva, Latvija ir Estija būtų priimtos į NATO. Vėliau, kai D. Kucinichas nebuvo perrinktas į Atstovų Rūmus, jo vietą perėmė demokratas Adamas Schiffas, nes jo senelis buvo litvakas. Gaila, bet jis Baltijos valstybėmis nesirūpino. Tačiau J. Shimkus vis tiek nemažai  nuveikė. Dabar, pasikeitus „Baltic Caucus“ ko-pirmininkams, vėl reikia ieškoti  daugiau naujų narių.

 

            Neįmanoma aprašyti visos Angelės Nelsienės veiklos. Klausaisi ir stebiesi, kaip ji viską suspėja. Atsisveikindama dėkoju jai už skirtą laiką, sveikinu aktyvistę su artėjančiu JAV LB 70-mečiu ir linkiu gero skrydžio į Lietuvą.

 

Nuotraukos:

Angelei Nelsienei įteiktas PLB Padėkos raštas už ilgametę prasmingą bendruomeninę veiklą puoselėjant lietuvybę. Arūno Sartanavičiaus (Pasaulio lietuvis) nuotrauka

 

Angelė Nelsienė. © DELFI (K. Čachovskio, nuotr.)